Karas plačiai atvėrė olimpietės akis

Sočio olimpinių žaidynių dalyvė Ieva Januškevičiūtė jau antrus metus treniruojasi Italijoje įkurtoje tarptautinėje kalnų slidinėjimo komandoje "Kronplatz Racing Team". Į šią ekipą suburti sportininkai iš įvairių pasaulio šalių. Šiuo metu jie treniruojasi Druskininkuose. Rugsėjo 1-ąją 19-metė I. Januškevičiūtė savo "Facebook" paskyroje pasidalino savo pamąstymais. Pateikiame juos ir sportas.info skaitytojams.

*  *  *

Aš niekada nerašiau tokių dalykų ar nesakiau jų žmonėms, bet dabar pagalvojau, kad noriu ir reikia pasidalinti savo mintimis. Iki visai neseniai aš gyvenau burbule, gana rožiniame pasaulyje, dažnai atrasdavau įvairių pretenziju dėl visko, kas atsitinka ar kas neatsitinka mano gyvenime, buvau gana "self-centered person", viską matydavau tik iš savo pozicijos, na, jei stipriau pasakius, truputį buvau saulė savo sistemai, aplink kurią viskas sukos. Dažnai manęs netenkindavo gana menki dalykai, dažnai būdavau kaprizinga ir pikta. Gyvenau sau gerai, jausdamasi tai,p lyg manęs niekas neliečia, ignoruodama daug dalykų, kurie mane gąsdino, skaudino ar tiesiog nepatiko. Seniai giliai viduje žinojau, kad jei užmerksi akis ir ignoruosi, kas vyksta, tai neišnyks. Jei užmerksi akis prieš kažką, tai atsimerkęs liksi šokiruotas. Bet vis tiek dažnai užsimerkdavau. Ir staiga, kai atsimerkdavau, prieš save išvysdavau visą chaosą, baimę, savanaudiškumą, narciziškumą ir pyktį.

 

Visą tai sakau ir dėl to, kad turiu labai artimų draugų Ukrainoje ir Izraelyje. Draugų, su kuriais gyvenu tame pačiame name, kartu valgau vakarienę ir praleidžiu labai daug laiko kartu. Kad ir dabar, sėdime prie vakarienės stalo po mėnesio ar kelių nesimatymo ir dalinamės naujienomis iš savo gyvenimo. Draugai mano pasakoja apie bombas, skraidančias virš jų miesto, ar žuvusius pažįstamus ir draugus, apie draugus, kurie kovoja, apie armiją, apie nuolatinį nerimą ir baimę. Tada aš suprantu, kokia laiminga esu ir kartu koks liūdesys užeina. Kaip gera, kai gali apsikabinti šeimos narį, išeit su draugais į mėstamą barą pašokti, pasikalbėt su seneliu, paskaityti knygą, nuvaryti prie jūros ir viskas „be didelių parkių“. Ir kartu liūdna, nes viskas, ką girdėjau, liečia mane per draugus ir taip sudrebina mano gyvenimą.

 

Aš nesakau, kad visą tai perskaitę tapsite laimingais, bet gal pamąstysite apie tai, kas laimė yra jums. Ir šioje rašliavoje nebus jokio moralo, tik tai, kad kai tokius dalykus pamatai truputį iš arčiau, kažkas tavyje perlūžta ir pasikeičia, į viską pradedi žiūrėti truputį kitaip. Ir galbūt jūs, perskaitę šią rašliavą, galvosite -  tai, ką ta mergiote čia paisto, man nesvarbu. O galbūt, labai tikiuosi, jūs pagalvosite, kad jau seniai taip jautėtės ir taip galvojote. O aš dabar jaučiuosi ir liūdna, ir laiminga, pagaliau, kai supratau keletą menkų ir tuo pačiu man svarbių dalykų.