Naujas Vilniaus sporto veidas

Nuo šio rudens šalies sostinėje iš dešimties sporto mokyklų liko keturios. Taip tikimasi efektyviau panaudoti lėšas

Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas savivaldybėje kuruoja ir sportą, o jį pažįsta puikiai. Valdininkas jaunystėje gerai žaidė futbolą, tapo Lietuvos čempionu ir prizininku, laimėjo šalies futbolo taurę. Be to, yra vadovavęs Kūno kultūros ir sporto departamentui.

Su R. Vaiginu kalbėjomės apie kintantį Vilniaus sporto veidą. Dešimt sporto mokyklų sujungtos į Sporto centrą, reorganizuota ir visa miesto sporto sistema.

Rugsėjo 1-ąją duris atvėrė naujasis Vilniaus sporto centras. Kodėl prireikė sujungti sporto mokyklas?

Miesto sporto sistema buvo sukurta 1990 m. ir nuo to laiko 24 metus nebuvo jokių permainų ar pokyčių. Apie 2000-uosius atsirado Vilniaus olimpinis sporto centras, papildęs sporto mokyklų skaičių.

Jau seniai vyko diskusija, kad Vilniaus sporto mokyklos savo veikla yra šiek tiek atgyvenusios ir neatitinka nūdienos reikalavimų.

Prieš trejus ar ketverius metus buvo parengta galimybių studija, kurioje dalyvavo specialistai, mokslininkai ir įvertino esamą situaciją Vilniuje. Jie pateikė savo siūlymus ir išvadas. Buvo sudaryta darbo grupė, kurioje aš, kaip sporto srities kuratorius, buvau įpareigotas prižiūrėti, kad ši reorganizacija būtų įvykdyta.

Iki tol Vilniuje turėjome dešimt sporto mokyklų, o po reorganizacijos liko tik trys žaidimų sporto mokyklos: futbolo, krepšinio ir žaidimų sporto mokykla „Tauras“. Pastaroji kultivuoja tinklinį, rankinį, žolės riedulį, tenisą, stalo tenisą.

Kitos penkios sporto mokyklos ir Vilniaus olimpinis sporto centras buvo sujungtos į Vilniaus miesto sporto centrą, o Šachmatų ir šaškių sporto mokykla prijungta prie „Tauro“ sporto mokyklos. Nuo rugsėjo 1-osios Vilniuje liko keturios sporto mokymo įstaigos.

Ar reorganizacija buvo lengva?

Ne, ji nebuvo lengva ir paprasta, ilgokai užtruko. Susidūrėme su teisiniais aktais, įstatymais – jų nebuvo galima pažeisti. Norėčiau padėkoti kone visų sporto mokyklų direktoriams, jų pavaduotojams, specialistams už geranorišką supratimą, kad toks sporto centras reikalingas.

Tačiau Šachmatų ir šaškių sporto mokykla kažkokiu būdu bandė sustabdyti šią reorganizaciją, įrodinėjo, kad tai neteisėta, nebus naudos, kad norime parduoti jų turtą, sunaikinsime sporto šaką, trenerių etatus. Ji pradėjo kovoti už savo teises, norėjo likti savarankiška, prieštaravo, kad būtų prie ko nors prijungta.

Bet viskas buvo daroma teisėtai pagal iš anksto numatytą ir visais lygmenimis suderintą planą. Reorganizacija įvyko, ir tie nuogąstavimai, kad sunaikinsime sporto mokyklas bei sporto šakas, nepasitvirtino. Šachmatų ir šaškių mokykla, kaip ir buvo įsikūrusi tose patalpose, taip ir liko, valandų skaičius treneriams gali netgi padidėti.

Koks buvo pagrindinis sporto mokyklų reorganizacijos tikslas?

Vienas pagrindinių tikslų – kad efektyviau naudotume sportui skirtas lėšas. Buvo girdėti šnekų, kad Vilniuje sportui skiriamas nedidelis dėmesys, kad trūksta lėšų. Tačiau tai netiesa. Šiais metais sportui skirta 23 mln. litų, praėjusiais – 26 mln. litų. Tačiau šie metai dar nesibaigia, tai nėra paskutiniai skaičiai.

Tikiuosi, kad miesto savivaldybės taryba priims sprendimą, kad sportui būtų skirta dar papildomai 1 mln. 200 tūkst. litų. Iki metų pabaigos bus peržiūrimas biudžetas ir, tikimės, gauti trūkstamas lėšas. Realus mūsų poreikis – 26–27 mln. litų. Ar tai maži skaičiai? Manau, kad ne.

Vien sporto mokykloms su darbo užmokesčiais, patalpų nuoma tenka apie 14–15 mln. litų. Jeigu palygintume su visos Lietuvos sporto biudžetu, kai visoms sporto šakų federacijoms skiriama apie 11 mln. litų, tai mūsų sporto mokykloms skiriama tikrai gana daug lėšų.

Ir miesto politikai, ir savivaldybės valdžia nori, kad tos lėšos būtų efektyviai naudojamos, kad jos būtų nukreiptos ten, už ką atsakinga savivaldybė. Pirmiausia tai vaikų užimtumas ir jų sveikatingumas – kad kuo daugiau vaikų sportuotų ir kuo mažiau namuose sėdėtų prie kompiuterių, televizorių arba iš viso nieko neveiktų.

Su sporto mokyklų reorganizacija siejame dideles viltis, viskas vyks koncentruotai. Antrasis mūsų uždavinys – valdymo administravimo išlaidų mažinimas. Anksčiau kiekviena sporto mokykla turėjo direktorių, vieną arba du pavaduotojus, vadybininką, metodininką. Valdymo aparatą sudarė 5–6 žmonės, ką jie veikė, nebuvo kontroliuojama, o pagrindinį darbą atlikdavo treneriai.

Kai vadovų skaičius išpūstas, būdavo neefektyviai naudojamos lėšos. Reorganizacija padėjo sumažinti administracinį valdymo aparatą, šiek tiek atsinaujinti, pritraukti naujų žmonių.

Buvo perspėtos ir visos trys sporto mokyklos, kad pasitemptų, nes visos bus stebimos, kad valandos, skirtos trenerių etatams, būtų naudojamos efektyviai. Kiekvienas treneris už gautas valandas turi dorai ir kruopščiai dirbti, kad rezultatas būtų matomas. Sporto mokyklos turi ugdyti ir didelio meistriškumo sportininkus.

Reorganizacija įvyko, finansavimas lyg ir neblogas, tikimybė yra jį dar pasididinti, tačiau būtinai reikia daugiau dėmesio skirti sporto bazei. Jeigu neturėsime aikščių, aikštelių, aikštynų, sporto salių, plaukimo baseinų, niekur tų vaikų nepritrauksime sportuoti.

Galime reformuoti, reorganizuoti tas mokyklas, joms skirti didžiulį finansavimą, tačiau, jeigu neturėsime sąlygų, kur vaikams sportuoti, nebus jokio efekto ir naudos. Dideles viltis siejame su 2014-2020 m. Europos struktūrinėmis lėšomis ir tuo finansavimo laikotarpiu. Iš tų lėšų norime rekonstruoti apie 50 mokyklų stadionų, juos padengiant sintetine danga, kuri leidžia sportuoti ir ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį.

Keletą stadionų jau esame rekonstravę, o šį rudenį baigsime rekonstruoti „Gerosios vilties“ mokyklos stadioną bei kitus, su Kūno kultūros ir sporto departamentu pagalba prie mokyklų įrengiame mažas universalias aikšteles. Geriname mokyklų sąlygas, bet tai yra tik lašas jūroje. Kuo daugiau rekonstruosime sporto bazių, tuo turėsime geresnių rezultatų.

Ar sporto centras turi savo būstinę ir kas jam vadovauja?

Yra paskirtas laikinasis direktorius, buvęs Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos direktorius Marius Jukonis. Ant jo pečių sugulė visa reorganizacija. Jis puikiai tvarkosi, surinko puikų kolektyvą. Bus skelbiamas konkursas Sporto centro direktoriaus pareigoms užimti. Realiausias kandidatas – M. Jukonis. Jis savo darbu ir supratimu įrodė, kad gali gerai tvarkytis, steigiant naują Vilniaus sporto centrą.

M. Jukonis laikinai buvo įsikūręs buvusioje gimnastikos ir vakarinėje suaugusiųjų mokykloje, o greitai centras persikels į puikias atskiras miesto savivaldybei priklausančias patalpas Vytenio gatvėje.

O kokį dėmesį skiriate tiems, kurie lanko ne sporto mokyklas, o vaikų sporto klubus?

Taip, vieni vaikai renkasi sporto mokyklas, o kiti – vaikų sporto klubus. Jų veikla yra aktuali ir svarbi. Nemažai ateina trenerių, kurie ugdo vaikus, o jų tėvai nėra turtingi, neturi lėšų leisti vaiką lankyti kurios nors sporto šakos pratybas. Tų tėvų, kurių yra mažos pajamos, vaikai yra atleidžiami ir jiems nereikia mokėti už pratybas.

Treneriai, dirbdami su vaikais, susiduria su problemomis: neturi lėšų išvykti į varžybas, nusipirkti sportinę aprangą, nuomotis sporto sales. Miesto savivaldybė turėtų atskirai pasižiūrėti, kokiu būdu galėtų paremti tuos klubus, suaktyvinti jų veiklą.

Ateina koks klubo prezidentas ar pirmininkas, pasiskundžia, kaip jiems sunku ir mes skiriame jiems pinigų, tačiau nekontroliuojame jų veiklos. To neturėtų būti. Prieš skirdami pinigus, turime įsitikinti, ar tikrai tas klubas veikia, kiek jame treniruojasi vaikų, koks jų užimtumas, kokiose sąlygose dirbama.

O sąlygos apgailėtinos, daugiausiai dvikovinių sporto šakų treneriai patys rūsiuose įsirengia salytes. Reikėtų sukurti sistemą, kaip paremti vaikų klubus. Tai – ne vien miesto savivaldybės rūpestis - strategiją ir finansavimo modelį turėtų sukurti Kūno kultūros ir sporto departamentas, jam turi rūpėti klubinės sistemos išvystymas Lietuvoje.

Klubų veikla Lietuvoje yra viena labiausiai atsilikusių pasaulyje. Ten mažiau yra specializuotų sporto mokyklų, o pagrindinė veikla plėtojama klubuose. Mes nuėjome kita linkme, tačiau mūsų pasirinktas kelias teisingas. Išlaikėme sporto mokyklas, mūsų jaunimas bet kokios sporto šakos tarptautinėse varžybose pasiekia svarių rezultatų. Jeigu būtume sugriovę sporto mokyklų sistemą, abejoju, ar mūsų sportininkai pasiektų tokių puikių rezultatų per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.

Kaip vertinate permainas Kūno kultūros ir sporto departamente?

Vertinu gerai. Naujajam direktoriui Edžiui Urbanavičiui linkiu stiprybės, gerų idėjų ir sumanymų. Reikia, kad sporto federacijų vadovai žinotų, jog bet kada, iškilus sunkumams, gali užeiti pas KKSD generalinį direktorių pasitarti ir tikėtis pagalbos bei paramos.

Vieni kitus turime palaikyti – miestų ir rajonų savivaldybės, sporto padalinių vadovai, federacijos turi dirbti bendram labui, nes reikia pripažinti, kad Lietuvos sporto biudžetas, palyginti su kitų šalių, yra vienas mažiausių Europoje ir pasaulyje. Su tomis nedidelėmis lėšomis turime dirbti efektyviai ir siekti bendro tikslo bei rezultato.