Kitas kelias aukso link

Nors Lietuvos futbolo čempionatas dar nesibaigė, spalio 25 d. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai po rungtynių jau laistė pergalės šampaną. „SMScredit.lt“ A lygos pirmenybių 32-ajame ture namie 5:1 įveikę Panevėžio „Ekraną“, žalgiriečiai tapo nebepavejami nė vienam varžovui, likus keturiems turams iki sezono pabaigos.
 

Lietuvos čempionu „Žalgiris“ tapo antrą kartą iš eilės, o iš viso – penktą. Į didžiausias Lietuvos futbolo aukštumas „Žalgiris“ buvo pakilęs 1991, 1992, 1999 ir 2013 metais.

Šiemet vilniečiai laimėjo ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurę. Šį trofėjų – trečią kartą paeiliui ir aštuntą sykį iš viso.

Buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės gynėjas Andrius Skerla profesionalaus futbolininko karjerą baigė 2013-aisiais. Paskutinės jo rungtynės „Žalgiryje“ buvo tas laimingas šampanu aplaistytas pralaimėjimas Marijampolės „Sūduvai“, kai Vilniaus klubas po ilgos pertraukos tapo šalies čempionu.

Šiemet A. Skerla Lietuvos čempionato auksu džiaugėsi pats užimdamas kitą amplua – kaip vyriausiojo „Žalgirio“ trenerio Mareko Zubo asistentas.

Daugiausia rungtynių Lietuvos rinktinėje iš visų futbolininkų sužaidęs 37 metų A. Skerla sako, kad nenusivylė savo sprendimu baigti profesionalo karjerą. Vis dėlto mėgėjo statusu atstovauja net dviem komandoms. Tiesa, „Žalgirio“ aistruolių Sekmadienio futbolo lygos B2 diviziono ekipoje „Pietų IV“ jis tik tėra įrašytas, bet taip ir nerado laiko sužaisti, o trečiosios lygos Vilniaus „TAIP“ atstovavo keliuose mačuose. Net per LFF taurės turnyro aštuntfinalį, kur „TAIP“ tik per pratęsimą 1:3 nusileido Klaipėdos „Atlantui“.
 

Nei vienas, nei kitas darbas nėra lengvas. Būdamas žaidėjas, aišku, labiau nuvargsti fiziškai. Kai esu trenerio asistentas, mano pareiga yra padėti vyriausiajam treneriui. Visą treniruočių procesą organizuoja M. Zubas. Man dar priklauso kitų komandų žaidimo analizės. Būdamas žaidėjas aš turėdavau daugiau laisvo laiko. Juk turiu dalyvauti treniruotėse lygiai tiek pat, kiek jo skirdavau būdamas žaidėjas. Bet futbolininkas atėjo, pasitreniravo ir laisvas. Treneris dar turi ir po treniruotės galvoti apie rungtynes. 
 

Su kai kuriais jų žaidžiau pastaruosius porą karjeros metų. Santykiai su jais yra išlikę, bet jie nėra tokie, kaip tada, kai pats buvau futbolininkas. Pasikalbu su visais ir bendraujame, bet nedalyvauju jų susiėjimuose po rungtynių, kai komanda susirenka pasiklabėti valandėlę kitą.
 

Taip, vyresni, seniai pažįstami žaidėjai į mane taip ir kreipiasi. Tie, kurie 15 metų jaunesni, aišku, kreipiasi kitaip. Manau, kad tai normalu.
 

Žinokite, nebuvo nė dienos, nė minutės, nė momento, kad aš suabejočiau savo sprendimo teisingumu. Kartais norisi pagainioti kamuolį, bet profesionalaus žaidėjo darbas tuo nesibaigia. Būdamas profesionalus futbolininkas kiekvieną dieną sunkiai dirbi, kad savaitgalį būtum geros formos. Aš atidaviau daug jėgų per savo karjerą ir dabar apie tą net negalvoju.
 

Esu sužaidęs keletą rungtynių. Paprašė manęs, tai kartkartėmis sužaidžiu.
 

Su „Atlantu“ žaidžiau visas 90 min. ir buvo labai sunku. Po to buvau beprotiškai nuvargęs. Aš jau nesu profesionalus futbolininkas, mano fizinis pasirengimas yra tikrai ne toks, koks buvo, kai dar žaidžiau „Žalgiryje“.


 

Palyginus aną sezoną ir šį, matyti, kad šiemet komanda yra įgavusi patirties. Mes prisimename, kaip buvo sunku pernai metų pabaigoje. Kai patys prisidirbome, o varžovai tik pasinaudojo ta proga. Nors pernykštis scenarijus iki spalio buvo panašus į šiemetį. Turėjome juk didelę persvarą. Bet daugumai žaidėjų tai buvo pirmas čempionų vardas ir tiesiog pritrūko nugalėtojo mentaliteto. Gal buvo ir per daug arogancijos. Mums neblogai klostėsi čempionatas, vasarą neblogai pasirodėme Europoje. Ir tai pridėjo pasitikėjimo, kuris, deja, virto tiesiog arogancija. O arogancija žaidžiant futbolą nepadeda. Ir taip gal mes patys sėkmei atsukome nugarą. O po to jau ji mums nenorėjo šypsotis.
 

Čempionų lyga yra Čempionų lyga. Ir dar – labai daug kas priklauso nuo burtų. Aš manau, kad Čempionų lygai silpnesniųjų čempionatų nugalėtojai turi ruoštis jau prieš pusmetį. Nes mums rungtyniaujant Europoje reikia žaisti visai pagal kitą braižą. Juk Lietuvoje žaidžiame daugiausia pozicinėmis atakomis, kuo daugiau kontroliuodami kamuolį. Stengiamės ir ieškome būdų, kaip įveikti gausią varžovų gynybą. O Europoje viskas apsikeičia vietomis. Ten mes turime užsidaryti ir laukti jų klaidų, savo galimybių kontratakuoti. Išmokti žaisti taip. O tai yra gana sudėtinga. Juk reikia mokėti labai greitai prisitaikyti. Mums tai kol kas sudėtinga. 
 

Ji nėra silpnesnė. Tiesiog „Žalgiris“ yra stipresnis už kitas komandas. O toliau rikiuojasi daug vienodo pajėgumo klubų, kurie negali su „Žalgiriu“ varžytis visą sezoną, bet rungtyniauti su jomis sudėtinga. Konkrečiose rungtynėse „Sūduva“, „Trakai“, „Atlantas“, šiemet stebinanti „Kruoja“ tikrai gali iššauti. Tai, kad yra daug gana stiprių komandų, tikrai geriau Lietuvos futbolui. „Šiauliai“ ar „Klaipėdos granitas“ taip pat gali nustebinti. O „Žalgiris“ už jas visas stipresnis tuo, kad turi keletą aukštesnio lygio žaidėjų, kurie gali jam nulemti pergalę lygioje kovoje su šiais varžovais. Ir taip ne kartą šiemet buvo.