| bushido.lt | 2014 m. spalio 30 d. 12:02 |
Tenka vogti laiką iš šeimos
Visas bušido kovotojo Karolio Liukaičio dvikovas stebi jo tėtis, mama ir žmona. Pastaroji vyksta su vyru netgi į varžybas užsienyje
Karolis Liukaitis lapkričio 15 d. „Bushido HERO’S 2014” turnyre Vilniaus Siemens arenoje susikaus su Mattias Ibbsa - kovotoju iš garsiausio Olandijos sporto klubo "Mike’s GYM", kuriame M.Ibbsai ruoštis padeda garsiausi kovinio pasaulio vardai Badras Hari, Gokhanas Saki, Melvinas Manhoevas o juos visus treneruoja garsusis Big Mike'as. Karolis turnyrui ruošiasi savo gimatajame Kauno mieste sporto klube Titanas, treneruojamas Mariaus Misiūno .
Karoli, esate šeimos žmogus, ar suderinami darbai būti tečiu ir kovotoju?
Manau, kad kai nori – viskas gyvenime yra suderinama. Žinoma, nemeluosiu, laiką skirtą šeimai besiruošdamas „Bushido Hero’s 2014” turnyrui kartais iš šeimos vagiu. Bet esu laimingas, kad šeima mane palaiko ir supranta. Anksčiau buvo daug sunkiau, nes dukrytė buvo visai maža, mano žmona dirba, tad dažnai tekdavo sukti galvą, kas prižiūrės mūsų atžalą – auklė, mama ar aš. Jai paaugus viskas pasidarė paprsčiau. Dažnai pasiimu ją į treniruotes, priperku saldumynų. O kai jai pabosta, ji savarankiškai pereina į tame pačiame pastate esančią kavinę, kurioje visi ją pažįsta ir puikiai priima. Su padavėjomis mažoji taip susidraugavus, kad mielai eina ten pažaisti. Na o mano nors ir labai pakanti ir tolerantiška žmona kartais visgi neišlaiko ir ima pykti, kad dėl treniruočių nuolat kur nors vėluoju.
Ar šeima ateina jūsų palaikyti į turnyrus?
Visas varžybas stebi mano žmona, mama ir tėtis. Visi labai mane palaiko! Nežinau, ką be jų daryčiau. Mano žmona su manimi vyksta net ir į užsienyje vykstančias varžybas. Smagiausia tai, kad būdama viena sugeba perrėkti užsieniečių palaikymo komandas. Būna varžybų, kai net po pergalės žmona ateina pas mane apsiašarojusi, nesvarbu, kad laimėjau, bet stebėti tris raundus, kurių metų mes su varžovu talžėm vienas kitą kartais yra per sunku net ir jai, mačiusiai tiek daug kovų. Tikiuosi, kad kitais metais jau ir dukrytė galės pamatyti bent vienas mano varžybas. Kol kas, manau, ji dar per maža. Dabar tik paprašo manęs po varžybų parodyti video.
Kas jums yra šis sportas?
Kovos menai yra viskas viename: kartais atsipalaidavimo būdas, kartais adrenalino pliūpsnis, būdas tobulėti, einu į sale ir stengiuos palikti visas blogas mintis ir bėdas už salės ribų – tai tarsi mano šventovė.
Galbūt tikite prietarais ar turite ritualų, kuriuos nuolat kartojate prieš lipdamas į ringą?
Turiu vieną prietarą – niekada nelendu per virves, visuomet jas perlipu, sakoma, tai atneša blogą sėkmę.
Kokia jūsų svajonė šiame sporte?
Jei neturėčiau šiam sportui svajonių – išvis nesportuočiau. Pačios kovos yra mano didelė aistra ir tuo pačiu hobis. Svajoju ne apie titulus, o apie tai, kad ateityje norėčiau susikauti su stipriausiais savo svorio kategorijoje.
O kas jus žavi labiausiai?
Galėčiau išvardinti ilgiausią sąrašą, pirmiausia – tai pagarba priešininkui. Man patinka sporto kultūra, nes priešininkai ringe kaunasi, o kovai pasibaigus padėkoja vienas kitam. Patinka ta beprotiškai gera adrenalino dozė gauta ringe. Nemanau, kad žmogus nebuvęs ringe, gali įsivaizduoti, ką jaučia kovotojas. Dažnai girdžiu iš pašalės, kad tai tik kvailas galvų daužymas. Na… Man tai kovos menas ir gyvenimo būdas.
Karoli, esate šeimos žmogus, ar suderinami darbai būti tečiu ir kovotoju?
Manau, kad kai nori – viskas gyvenime yra suderinama. Žinoma, nemeluosiu, laiką skirtą šeimai besiruošdamas „Bushido Hero’s 2014” turnyrui kartais iš šeimos vagiu. Bet esu laimingas, kad šeima mane palaiko ir supranta. Anksčiau buvo daug sunkiau, nes dukrytė buvo visai maža, mano žmona dirba, tad dažnai tekdavo sukti galvą, kas prižiūrės mūsų atžalą – auklė, mama ar aš. Jai paaugus viskas pasidarė paprsčiau. Dažnai pasiimu ją į treniruotes, priperku saldumynų. O kai jai pabosta, ji savarankiškai pereina į tame pačiame pastate esančią kavinę, kurioje visi ją pažįsta ir puikiai priima. Su padavėjomis mažoji taip susidraugavus, kad mielai eina ten pažaisti. Na o mano nors ir labai pakanti ir tolerantiška žmona kartais visgi neišlaiko ir ima pykti, kad dėl treniruočių nuolat kur nors vėluoju.
Ar šeima ateina jūsų palaikyti į turnyrus?
Visas varžybas stebi mano žmona, mama ir tėtis. Visi labai mane palaiko! Nežinau, ką be jų daryčiau. Mano žmona su manimi vyksta net ir į užsienyje vykstančias varžybas. Smagiausia tai, kad būdama viena sugeba perrėkti užsieniečių palaikymo komandas. Būna varžybų, kai net po pergalės žmona ateina pas mane apsiašarojusi, nesvarbu, kad laimėjau, bet stebėti tris raundus, kurių metų mes su varžovu talžėm vienas kitą kartais yra per sunku net ir jai, mačiusiai tiek daug kovų. Tikiuosi, kad kitais metais jau ir dukrytė galės pamatyti bent vienas mano varžybas. Kol kas, manau, ji dar per maža. Dabar tik paprašo manęs po varžybų parodyti video.
Kas jums yra šis sportas?
Kovos menai yra viskas viename: kartais atsipalaidavimo būdas, kartais adrenalino pliūpsnis, būdas tobulėti, einu į sale ir stengiuos palikti visas blogas mintis ir bėdas už salės ribų – tai tarsi mano šventovė.
Galbūt tikite prietarais ar turite ritualų, kuriuos nuolat kartojate prieš lipdamas į ringą?
Turiu vieną prietarą – niekada nelendu per virves, visuomet jas perlipu, sakoma, tai atneša blogą sėkmę.
Kokia jūsų svajonė šiame sporte?
Jei neturėčiau šiam sportui svajonių – išvis nesportuočiau. Pačios kovos yra mano didelė aistra ir tuo pačiu hobis. Svajoju ne apie titulus, o apie tai, kad ateityje norėčiau susikauti su stipriausiais savo svorio kategorijoje.
O kas jus žavi labiausiai?
Galėčiau išvardinti ilgiausią sąrašą, pirmiausia – tai pagarba priešininkui. Man patinka sporto kultūra, nes priešininkai ringe kaunasi, o kovai pasibaigus padėkoja vienas kitam. Patinka ta beprotiškai gera adrenalino dozė gauta ringe. Nemanau, kad žmogus nebuvęs ringe, gali įsivaizduoti, ką jaučia kovotojas. Dažnai girdžiu iš pašalės, kad tai tik kvailas galvų daužymas. Na… Man tai kovos menas ir gyvenimo būdas.