Lietuvos žirginio sporto meistrai veržiasi į pasaulio elitą, o įsigyti žirgą mūsų šalyje tampa madinga
Lietuvoje labai populiarėja žirginis sportas, juo užsiima apie pustrečio tūkstančio entuziastų. Geriausieji siekia iškovoti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Laikraščio „Sportas“ pašnekovas – Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas šiaulietis verslininkas Gediminas Gutkauskas.
Neseniai Šiaulių arenoje tris dienas vyko Pasaulio taurės etapo tarptautinės konkūrų varžybos, kaip jas vertinate?
Vertinu gerai. Susirinko daugiau nei tikėjomės dalyvių, jie atsivežė savo geriausius žirgus. Tris dienas varžėsi didelio meistriškumo Lietuvos ir užsienio raiteliai. Tokio tipo uždarų patalpų varžybos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą ir jos, manau, pavyko. Iš svečių sulaukėme daug gražių atsiliepimų, visi buvo patenkinti.
Ar tokio rango varžybų Lietuvoje būna ir daugiau, kiek Lietuvos žirginio sporto federacijai jas kainavo surengti?
Amerikoje ir Vakarų Europoje tokio tipo varžybos uždarose patalpose rengiamos jau daugiau kaip 30 metų. Kiek jos kainavo, dar tiksliai nesuskaičiavome, bet vien varžybų prizinis fondas siekė 40 tūkst. eurų.
Lietuvos žirginio sporto federacija gyvuoja jau daugiau nei 80 metų. Ką galite pasakyti apie tas aštuonias dešimtis metų, kokie jie buvo Lietuvos žirginio sporto federacijai?
Federacija per 80 metų pasiekė labai daug. Sovietmečiu mūsų sportininkai buvo vieni geriausių Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu aktyviai veržiasi į pasaulio žirginio sporto elitą. Puoselėjame daug gražių planų ir, manau, juos pavyks įgyvendinti.
Ar daug Lietuvoje išaugintų žirgų dalyvauja įvairiose pasaulio varžybose ir ar mums žirgų pirkimo kainos yra įkandamos?
Ypač per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje auginami žirgai įgyja tarptautinę vertę, juos noriai įsigyja užsienio žirgų augintojai ir sportininkai. Žirgininkystė patiria vis didesnį žmonių susidomėjimą. Įsigyti žirgą tampa įvaizdžio dalimi.
Tad įpirkti žirgą įmanoma. Viskas priklauso nuo to, kokio lygio tas žirgas yra ir ką jis moka, sugeba. Neatmetant, žinoma, ateities perspektyvos.
Kiek Lietuvoje yra privačių žirgynų, valstybinių tikriausiai jau nebeliko? Kurie žirgynai labiausiai prisideda prie šios sporto šakos populiarinimo?
Privačių žirgynų yra labai daug. Juk jų yra pačių įvairiausių – nuo įprastų mums žinomų žirgynų su daugybe žirgų, maniežų ir pan. iki kelių žirgų privačioje arklidėje be maniežo, su galimybe joti miškais. Tokių žirgynų visoje Lietuvoje yra nemažai – daugiau kaip 100, ir kasmet jų skaičius vis auga.
Lietuvos valstybinis žirgynas yra tik vienas – UAB Lietuvos žirgynas. Tačiau prie šios gražios ir patrauklios sporto sakos populiarinimo prisideda visi žirgynai, nes visų pirma juos visus sieja žirgai. Be abejonės, galima išskirti tuos žirgynus, kurių geriausi sportininkai dalyvauja aukšto rango tarptautinėse varžybose. Tai raitelio Andriaus Petrovo ūkis, Šiaulių sporto klubas „Miražas“, Joniškio sporto klubas „Audruvis“, sporto klubai „Žirgų pasaulis“ ir „Naujadvario žirgai“, kt.
Olimpinių žaidynių programoje – trikovės, dailiojo jojimo ir konkūrų rungtys. Ar turime ryškių lyderių?
Iš Lietuvos sportininkų trikovės meistras – Aistis Vitkauskas, dailiojo jojimo – Sandra Sysojeva, konkūrų – A. Petrovas ir Valdemaras Žukauskas.
Kokių galimybių mūsų žirginio sporto entuziastai turi patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Atranka prasidės kitais metais. Norint patekti į žaidynes, reikės labai daug laimėti. Vilčių turime daug, o kaip viskas susiklostys, priklausys ne tik nuo raitelio, bet ir nuo žirgo sportinės formos, galimybės išvengti traumų.
Ar Lietuvoje populiarus žirgų sportas?
Jis tampa vis populiaresnis. Šiuo metu tiksliname statistinius duomenis ir aiškėja, kad turime daugiau kaip 2,5 tūkst. sportininkų, mėgėjų, jaunimo, kurie vis labiau įsitraukia į šį sportą, įskaitant visas penkias disciplinas: konkūrus, dailųjį jojimą, trikovę, ištvermę, kinkinius.
Kuriais žirginio sporto centrais didžiuojatės, kiek dirba trenerių?
Dauguma sportininkų ir yra kitų jaunųjų sportininkų treneriai. Siekiantys dalyvauti varžybose raiteliai visi yra verti pagarbos. Iš vyresnių garsesnių trenerių norėčiau paminėti Gediminą Juknį. Jis sėkmingai darbuojasi su Lazdijų rajono sporto centro jaunaisiais sportininkais. Vincą Civinską, Judrą Kašariną, Laimą Šilalienę, Kostą Gaigalą, Irmantą Grikienį, Valdemarą Žukauską, Stasį Jasą, Danielių Gutkauską, S. Sysojevą, Ugnę Mateikaitę ir daug kitų.
Didelio meistriškumo sportininkas buvo 27 metų jūsų sūnus Benas, tačiau apie jį dabar nieko negirdėti. Gal jo sportinę karjerą paveikė sunki trauma, gauta 2012 m. Maskvoje per tarptautines varžybas?
Šiuo metu neturime didelio meistriškumo žirgų, todėl Benas nesportuoja.
Esate Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas. Ar jūs jaunystėje taip pat buvote raitelis?
Ne, profesionalus raitelis nebuvau ir nesu, tačiau savo malonumui mėgstu pajodinėti.
Gal ir jūs turite privatų žirgyną?
Taip, turiu nemažą žirgyną, jame veisiu ir auginu sportinius žirgus.
Ar nenusiviliate tuo, ką darote, ar sunku vadovauti federacijai?
Darbas nėra lengvas. Kaip ir visose kitose gyvenimo srityse nusivylimų, žinoma, būna, bet žinau, kad geri ir svarbūs dalykai neateina lengvu keliu.