Sezoną paženklino medaliai ir rekordai

Šių metų neįgaliųjų sporto sezonas buvo ganėtinai permainingas. Sočio žiemos parolimpinėse žaidynėse nedalyvavo nė vienas Lietuvos sportininkas. Kaip jau ir tapo įprasta, 20 metų mūsų šalyje nėra neįgaliųjų atletų, rimčiau užsiimančių žiemos sportu. Tiesa, Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas tai žada keisti ir tikisi, kad 2018-ųjų žiemos parolimpinėse žaidynėse Pietų Korėjoje mūsų šalies rinktinė jau dalyvaus.
 

Neįgaliesiems Lietuvoje žadama pasiūlyti bent dvi sporto šakas – akmenslydį ir kalnų slidinėjimą.

Visai kitaip buvo vasaros neįgaliųjų varžybose. Jose lietuviai iškovojo nemažai įvairių medalių.

Europos čempionais tapo lengvaatlečiai Mindaugas Bilius (rutulys) ir Jonas Spudis (ietis). Be to, M. Bilius laimėjo ir sidabrą disko metimo rungtyje. Bronzos medalius iškovojo Regina Adomaitienė ir Simonas Kurutis.

Iš kurčiųjų Europos čempionato bronzą parsivežė Lietuvos badmintono rinktinė, iš pasaulio pirmenybių – krepšininkės.

Daug įvairių medalių atsivežė specialiosios olimpiados dalyviai iš Lietuvos: lengvaatlečiai, bočios žaidėjai, stalo tenisininkai, plaukikai, futbolininkai, krepšininkai.

Rugsėjį neįgalieji sportininkai buvo pagerbti ir apdovanoti Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente, Europos ir pasaulio pirmenybių prizininkus sveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Sezoną vertinu neblogai. Svarbiausia – pavyko išvengti traumų. Ir rezultatai buvo neblogi. Na, iš tiesų planavau laimėti abu aukso medalius, bet sportas yra sportas – su disku nepasisekė. Lauksiu kitų metų spalį vyksiančio pasaulio čempionato“, – optimistiškai nusiteikęs 2014-ųjų Europos čempionas M. Bilius.
 

Prieš penkerius metus tada dar sveikas lengvaatletis M. Bilius pateko į avariją. Jos padariniai – cerebrinis kairės kūno pusės paralyžius.

„Aš tos pusės nejaučiu. Bet per penkerius metus po avarijos prisitaikiau. Ir, kiek įmanoma, stengiuosi judėti, gyventi normalų gyvenimą“, – kalba sportininkas, kurį pamačius einantį vargu ar galima įtarti neįgalumą.

Be sporto, M. Bilius dirba regioninės plėtros vadybininku bendrovėje „AgroMT“. Lengvaatletis sako, kad rutulio stūmimas jam labiau prie širdies nei disko metimas. Jam priklauso Europos rutulio stūmimo rekordas – 15 m 50 cm. Šį rezultatą jis pasiekė vasarį Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Dubajuje vykusiose varžybose. 

„Po Europos čempionato turėjome mėnesį poilsio. Dabar pradėjome ruoštis naujam sezonui. Šešias septynias savaites dirbsime fiziškai. Dainų slėnyje laiptais lipsime į kalną, sporto salėje kilnosime svarmenis. Žiemą eisime į maniežą – ten rutulys, mėtymas į tinklą. O pavasarį išlįsime į lauką“, – apie savo artimiausius planus pasakoja M. Bilius.

„Suprantama, kad Europos lengvosios atletikos čempionato rezultatais esame patenkinti. Palyginti su sveikųjų Europos čempionatu, kuris vyko tuo pačiu metu, neįgaliųjų rezultatai – neregėtos aukštumos“, – vertina neįgaliųjų lengvaatlečių laimėjimus LPOK prezidentas V. Kvietkauskas.

Anot jo, šiemet visi sportininkai pasirodė geriau nei prieš dvejus metus, kai vyko parolimpinės žaidynės Londone.

Po Londono, beje, prasidėjo naujų atletų paieška, orientuojantis į 2016-ųjų Rio de Žaneiro parolimpiadą.

„Londone mes nelaimėjome nė vieno medalio. Todėl ieškome naujų jaunų sportininkų. Kai kam šis Europos čempionatas buvo paskutinis akordas. Mes daugiau orientuojamės į jaunus sportininkus, į tuos, kurie galės siekti rezultatų Rio de Žaneire“, – kalba LPOK prezidentas.

Ši kartų kaita vyksta sunkiai. „Mes nesame krepšininkai, kur už durų į vieną vietą rinktinėje laukia dešimt maždaug panašios vertės sportininkų. Neįgalieji sportininkai sportuoja daug metų. Ir jie taip įsigyvena į tai, kad po to labai sunku su tokiu gyvenimo būdu išsiskirti. Juk važiuodavai į varžybas, matydavai pasaulį, gaudavai stipendiją, premiją. Bet ateina laikas, kai karjerą tenka baigti“, – sako V. Kvietkauskas.

Vis dėlto LPOK vadovas tuojau pat prisiminė ir išimtį. „Yra tokių išskirtinių žmonių, kaip Irena Perminienė. Ji sportavo daug metų: stūmė rutulį, mėtė diską iš vežimėlio. Išsiskyrimas su sportu jai buvo labai skausmingas. Tad ji persikvalifikavo. Dabar sumanė šaudyti pistoletu. Ir jau pasiekia visai neblogų rezultatų. Tad gal parolimpinėse žaidynėse turėsime ir šaulių“, – pasakoja V. Kvietkauskas.

Trūksta aklųjų ir silpnaregių sportininkų. Iš jų V. Kvietkauskas pamini tik vieną nuo gimimo neregintį plaukiką ir golbolo komandą. 

„O kurtieji turi savo specialias mokyklas. Jose treneriai renkasi sportuojančius vaikus ir juos treniruoja. Žmonės su judėjimo negalia šiais laikais skatinami mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Kad net ir turėdami negalią būtų integruojami į visuomenę. Ir iš čia kyla problema, kad mes negalime gauti apie juos informacijos. Egzistuoja asmens duomenų apsaugos įstatymas ir niekas tau nepasakys, kiek ir kokioje mokykloje yra vaikų su negalia“, – sportininkų paieškos problemas dėstė LPOK vadovas.

Neįgaliųjų sportininkų treneriai vis tiek važinėja po mokyklas, supažindina jas su savo veikla ir skleidžia informaciją, kur galima sportuoti. Taip ir atsiranda naujų sportininkų. Arba po nelaimingų atsitikimų. Kai sportavęs žmogus dėl kokių nors traumų praranda įgalumą. 
 

„Pasaulyje yra tokia tendencija, kad geriausių rezultatų pasiekia buvę sveiki sportininkai. Mes tokių turime bent du“, – pasakoja LPOK vadovas.

Jie – tai M. Bilius ir R. Adomaitienė. Lengvosios atletikos čempionai tarp sveikųjų jie nebuvo, o tapę neįgalūs pasiekė labai gerų rezultatų.

Šiaulietis treneris Deimantas Jusys sako, kad jis pats neieško naujų sportininkų mokyklose. Jo neįgaliųjų sporto klubas „Šiaulietis“ yra neblogai ir taip žinomas.

„Rašome projektus, gauname finansavimą, tada skleidžiame informaciją apie save. Ir žmonės susiranda mane patys. Būna ir toks metas, kai neturi laiko eiti į specialiąsias mokyklas ir ieškoti žmonių. Šį rugsėjį sulaukiau dviejų naujokų. Vienas jų sėdi vežimėlyje, kitas serga cerebriniu paralyžiumi. Abu jie yra iki 30-ies metų amžiaus“, – pasakoja su neįgaliaisiais sportininkais dirbantis treneris.

Kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro, sporto pedagogikos magistro D. Jusio specializacija – lengvoji atletika. Studijuojant jam reikėjo išmanyti ir mediciną: žinoti net apie vaistus.

„Aš turiu būti pusiau gydytojas – turiu matyti apytiksliai, kokiai klasei žmogus gali atstovauti, pavyzdžiui, lengvosios atletikos srityje. Tada apsižiūrime su žmogumi, kas jam pačiam mieliau. Bėgti? Šokti? O jei jam labai sunku judėti, mes iš karto linkstame prie metimų. Kai pabando vieną, kitą įrankį, matosi, ar žmogus yra lankstesnis, ar stipresnis. Jei stipresnis – siūlau rutulio stūmimą. Jei lankstesnis, rankos ilgos – ieties, disko metimą“, – kalba treneris.

Žmonės į jo klubą ateina nebūtinai siekti meistriškumo, dažnai – tiesiog sustiprėti, pajudėti, gauti informacijos, patarimų. Nors D. Jusys tikina nesiekiąs treniruoti daug žmonių.
 

„Mes turime baseinus, treniruoklių sales, lengvosios atletikos maniežą, stadioną. Bet esame nusprendę: jei ateini į klubą, turi sudalyvauti bent viename Lietuvos čempionate. Nesvarbu, ar lengvosios atletikos, ar stalo teniso, ar plaukimo“, – apie veiklos principus pasakoja D. Jusys.

Beje, net Europos čempionatuose medalius skinantys jo lengvaatlečiai auklėtiniai klube užsiima ir kitomis sporto šakomis.

„Aišku, lengvoji atletika yra pagrindas. Bet metai po metų ji jiems pabosta. Ir tada metikai, stūmikai eina pabėgioti į parką, žaidžia stalo tenisą, plaukioja baseine. O kai taip nuo savo pagrindinio sporto pailsi, jau pradeda norėti metimų“, – kalba treneris.