Sportas ir menas - koja kojon

Kai šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį kažkas pasiūlė prieš krepšinio rungtynes giedoti Lietuvos himną, daugeliui tokia ceremonija tuomet atrodė keista ar mažų mažiausiai neįprasta. Matyt, sentimentalumu ir pomėgiu viešai reikšti emocijas nepasižymintiems lietuviams tokia iš JAV parvežta mada atrodė kaip tikras išbandymas. Šiandien pirmiesiems šios iniciatyvos pradininkams Kauno „Žalgirio“ sirgaliams himno giedojimas tapo svarbia krepšinio rungtynių stebėjimo ritualo dalimi. Eurolygai atsisakius sumanymo šalių himnais pradėti rungtynes, kauniečiai jau kuris laikas nepaiso šių pakeitimų ir savarankiškai gieda himną, stebindami visą Europą.
 

Tačiau šis straipsnis ne apie įsidėmėtiną Lietuvos sirgalių patriotiškumą ir net ne apie ryškėjantį atotrūkį tarp kiekvienos šalies sirgalių noro pagerbti savo tėvynę svarbių startų metu ir sporto oficiozų keliamų trukdžių (pastangų apkarpyti ir trumpinti nacionalinius himnus ir pan.). Šįkart pakalbėkime bendresne tema – apie sporto ir sporto simbolikos ryšį, konkrečiau, menišką sporto reprezentavimą.

Sportas, sporto simbolika ir kultūra glaudžiai susiję abipusiais priklausomybės ryšiais. Sporto kultūra pasižymi ne tik tuo, kad yra mėgstama daugelio žmonių, kuriama ne tik tam, kad būtų dar populiaresnė, bet ir atspindi bendresnės kultūros ypatumus, žymi visuomenės ir kultūros santykį plačiąja prasme. 

Sporto simbolika užima svarbią vietą tiek demokratinėse, tiek totalitarinėse šalyse. Antai fizinė kultūra ypač klestėjo sovietmečiu: paradai, sporto šventės, marširavimas buvo svarbios priemonės, rodančios sporto vietą sistemoje. Sporto reprezentavimas, siekiant konkrečių sporto vaizdavimo ir prasmės įtvirtinimo tikslų, vyko visose kultūrinio gyvenimo srityse, neaplenkiant nei literatūros, nei filmų, nei teatrų, nei muzikos, nei dailės ar skulptūros. Neretai sovietiniams sportininkams buvo dedikuojami pašto ženklai, atvirukai ar netgi medaliai. Panašiai yra ir šiuolaikinėse demokratinėse šalyse, tik čia sporto sukultūrinimas ar įmeninimas sietinas ne su monopoliniais partijos interesais, o su kapitalistiniais santykiais ir pelno siekimu. 

Glaudus sporto ir kultūros ryšis užsimezgė kartu su šiuolaikiniu sportu maždaug XIX a. viduryje. Šis ryšys nebuvo tiesmukas ar tolygus – priešingai, iki šių dienų išgyveno ištisą raidos karuselę. Pasitelkus retrospektyvų žvilgsnį šio santykio istorijoje galima atrasti ir įspūdingų, ir visiškai banalių sporto kultūros bei meno pavyzdžių.

Meninės sporto reprezentacijos aspektas išliko svarbus ir šiandien. Dabar pastebimos trys ryškios pasaulinės sporto meno kryptys: pirma, sporto simbolika kaip komercijos stimuliatorius (firminė atributika), antra, menas iš sporto kaip populiariosios kultūros dalis (dainos, fotografijos), trečia, nišinis menas, kai sportas tiesiog tampa meninių projektų kontekstu (dailė, skulptūra). Aptarkime šias tris kryptys išsamiau.

Pirmuoju atveju sporto populiarumas, įprasmintas bendresnėje kultūroje, verslui naudingas tikintis didesnės produktų pridėtinės vertės. Šio tipo sporto sukultūrinimas, arba sporto simbolikos populiarinimas ir netgi tam tikrų reikšmių suteikimas, nepasižymi ypatinga menine verte (nors neretai tokia intencija išreiškiama) ir dažniausiais skleidžiamas ne dėl pačios kultūros (meninės jos raiškos ar vertės, įvairiapusiškumo ar pan.), bet kuriamas turint konkretų tikslą, pavyzdžiui, garsinti sporto klubą ar konkretų žaidėją, siekti geresnio komandos atributikos pardavimo ir t.t. 
 

Aiškiausi to pavyzdžiai – įvairiausi koncertai sporto renginių metu, bandantys susieti meną su sportu, ir netgi tiksliniai įvairios meninės produkcijos užsakymai. Prisiminkime, kaip vienu metu Lietuvoje buvo itin išpopuliarėję krepšinio komandų himnai, bet mada kasmet kurti po naują himną, regis, jau praėjo.

Antruoju atveju siekiama ne tik populiarinti sportą, bet ir išpopuliarėti patiems menininkams. Sporto kultūra šiandien yra persmelkta bendresnių populiariosios kultūros bruožų. Perfrazuojant žinomo kultūros tyrinėtojo Johno Storey‘aus mintį galima sakyti, kad sporto kultūra kuriama iš masiškai gaminamos kultūros veiklos ir produktų, dėl to ji neretai įgauna pramoginį aspektą. Nors šiuo atveju galima aptikti tiesioginę meno ir sporto paralelę ar bent jau pastangą į šį ryšį, tačiau ir jis nepasižymi originalia ar itin aukšta menine raiška. 

Populiariosios kultūros produktų esmė – ne tiek siūlomos prekės, kiek nuolatinė jų cirkuliacija, interpretavimo ir reinterpretavimo procesas. Todėl nebūtina siekti originalumo, užtenka pasitikėti dažnumu ir pasikartojamais. Šio tipo meno kūrimas siejamas su sporto populiarumu ir galimybe atkreipti visuomenės (sporto gerbėjų) dėmesį į menininką ir jo kūrinį. 

Galima teigti, kad populiarioji kultūra didina stilistinę ir pasirinkimo laisvę vartotojams, bet žvelgiant plačiau šio tipo menas taip pat susijęs su sporto verslu ir suteikia galimybę gamintojams gausėjantį meninį sporto vaizdavimą konvertuoti į komercinę naudą. Tipiniai šios krypties pavyzdžiai – sportininkams skiriami medaliai, pašto ženklai, vokai, fotografijų parodos, dainos ir t.t. Ši kryptis plačiausia iš visų, tad ir meninės produkcijos lygis varijuoja plačiu intervalu (nuo lėkštų iki vertų dėmesio objektų).

Trečiuoju atveju sportas tampa meninės saviraiškos kontekstu, tačiau pagrindinis dėmesys tenka menui (dėl to nenukenčia jo vertė). Ši kryptis, palyginti su ankstesnėmis, kur kas kuklesnės apimties. Čia orientuojamasi ne į kiekybę, o į meninę kokybę, ieškoma įvairių meninių formų, pasitelkiama metaforika, išreiškianti ar susiejanti visuomenei ir sportui aktualias temas, tarkime, pergalę, kovą, ištvermę ar garbię. Šios krypties atstovus ir jų meną galima vadinti aukštąja kultūra. Nišinio meno pavyzdys – tai ne tik fotografija ar grafika, bet ir skulptūra, paveikslai, kiti meno kūriniai. Jie saugomi ne tik specifiniuose sporto muziejuose ar sporto klubų garbės lentose, bet ir garsiausiose pasaulio galerijose, kaip antai Niujorko Guggenheimo muziejuje, Čikagos meno institute ar Londono Britų muziejuje. 
 

Nepaisant įvairių sporto vaizdavimo tendencijų, sporto reprezentavimas šiandien skiriamas ne tik komandų savininkų interesams atliepti, dar labiau komandos vertei pakelti, ne tik nusipelniusiems sportininkams pašlovinti, patiems menininkams išpopuliarėti, bet ir tikrai geriems meno kūriniams sukurti. Liūdnesnė žinia, kad kokybiški sportui skirto meno kūriniai retai patenka į mūsų dėmesio radarą. Sakysite, klystu? Tuomet pasakykite, koks sporto tematikos dailės kūrinys jums labiausiai patinka arba kokį pažįstate šios krypties menininką.