Marytė Marcinkevičiūtė 2014 m. gruodžio 21 d. 17:23

Variklis – entuziazmas ir tradicijos

Prieš 35 metus Elektrėnuose pradėtos vystyti dziudo imtynės mieste tapo viena pagrindinių sporto šakų

Kai Elektrėnuose buvo atidaryta dziudo sekcija, vienas pirmųjų pratybas pradėjo lankyti ir dabartinis Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius Kęstas Vitkauskas. 

Jis pasakoja, koks Elektrėnų dziudo buvo prieš 35 metus ir koks yra dabar. 

Vakar 

„Baigęs kūno kultūros institutą, 1979 m. į Elektrėnus dziudo treneriu buvo paskirtas dirbti Gintautas Akelis. Jis sportininkus ugdo iki šiol. Tada dar veikė ir laisvųjų imtynių grupės, sportininkus treniravo Viktoras Voronkovas. Jam mirus, liko vienintelė dziudo sekcija. Buvę „laisvūnai“ perėjo pas mus ir gana sėkmingai rungtyniavo įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose. 

Tada Elektrėnai garsėjo savo rankininkais, pamažu ėmė kurtis ledo ritulio tradicijos. Mums, dziudo entuziastams, pradžia nebuvo rožėmis klota. Gelbėjimo stotyje įsikūrusio jachtų klubo „Poseidonas“ patalpose turėjome du mažus kambarėlius, kuriuose vos galėjome tilpti. Galynėjomės ant minkštų mokyklinių čiužinių.

Ilgainiui į dziudo plūstelėjo jaunimas, elektrėniškiams nauja sporto šaka pasirodė patraukli. Pratybas lankė apie 80–100 įvairaus amžiaus dziudo entuziastų. Priklausėme „Nemuno“ sporto draugijai. Pamažu atėjo pirmosios pergalės draugijos varžybose, o po kokių trejų ketverių metų – ir Lietuvos jaunių, jaunimo čempionatuose.

Įskaitant visas amžiaus grupes, aštuonis kartus šalies čempionu pavyko tapti ir man, mano apdovanojimų kolekcijoje – keturi Lietuvos suaugusiųjų čempionato aukso medaliai, vieną kartą pavyko tapti absoliučiu čempionu. Rungtyniavau vidutinio svorio kategorijoje.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, kariškiu tapo G. Akelis, tad trenerio netekome. Tada studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, iš kurios neimdavo į kariuomenę, ir toliau aktyviai sportavau. Nuo 1991 m. pradėjau treniruoti Elektrėnų dziudo imtynininkus. Vakarais važinėdavau į Kauną treniruotis pats. 

1996 m. po Europos čempionato Gdanske, kuriame buvau devintas, baigiau savo sportinę karjerą“, – prisiminimais dalijasi K. Vitkauskas. 

Šiandien

„Iki šių dienų man labai mielas ir dziudo trenerio darbas. Džiaugiuosi, kad Elektrėnams pavyko tapti vienu iš Lietuvos dziudo centrų, susibūrė puikus trenerių kolektyvas. Sportininkus, be manęs, dar treniruoja Ramūnas Žemaitaitis, Milda Bačkovė ir G. Akelis. 

1996 m. įkurtame „Draugystės“ klube prie trenerio darbo pamažu pratinasi ir dziudo imtynininkai. Jie moko kitus ir patys mokosi. Dziudo trenerių yra ir mūsų Sporto mokykloje. Dideles viltis sieju su savo 20-mečiu sūnumi Kęstučiu. Jis dalyvavo I olimpinėse jaunimo žaidynėse Singapūre ir užėmė devintąją vietą. Išsigydęs visas traumas, jis siekia savo paties didžiausio tikslo – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. 

Įgyvendinti tą tikslą nėra lengva: Kęstučio svorio kategorijoje (73 kg) kelialapio siekia apie 600 sportininkų, o į olimpines žaidynes iš jų patenka tik 25. Konkurencija didžiulė. Elektrėnuose yra ir daugiau talentingų sportininkų, puikiai pasirodančių per Europos taurės suaugusiųjų ir jaunimo varžybas.
 
Lietuvos rinktinėse yra ir elektrėniškių: jaunių rinktinėje – vienas, jaunimo – keturi ir suaugusiųjų – keturi sportininkai. Turime neblogas treniruočių sąlygas, tačiau vis labiau darosi ankšta, puoselėjame mintį plėstis“, – apie dabartį ir artimiausius planus pasakoja Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius.


Išgyventi padeda fanatiškumas

Šeši klausimai pirmajam Elektrėnų dziudo treneriui Gintautui Akeliui (58 m.).
 
35 metų kelias – gražus gyvenimo tarpsnis. Koks jis buvo Elektrėnų dziudo entuziastams? 
Prabėgo tiek metų ir visko buvo nutikę, tačiau norisi pasakoti apie šiandieną ir prisiminti tik geriausius tarpsnius. Šis laikotarpis mano gyvenime buvo sėkmingas. Gera dziudo salė, daug buvusių ir esamų sportininkų. Nemažai tenka bendrauti su buvusiais ir dabartiniais sportininkais ir nė vienas nesigaili, kad pasirinko šią sporto šaką. Jaunimas gerbia vyresniuosius, gerbia gimtą miestą ir tėvynę. Tam įtakos turėjo treniruočių metu įgytas drausmės ir pareigos jausmas. 
 
Kuriuos metus pavadintumėte pačiais sėkmingiausiais? 
Aišku, tuos, kai buvau paskirtas dirbti treneriu į Elektrėnus! Juokauju. Turbūt galėčiau sakyti, kad tai 2009–2010 m., kai K. Vitkauskas pasaulio jaunių čempionate buvo penktas, pirmosiose olimpinėse jaunimo žaidynėse – devintas, o Europos jaunių čempionate – dvyliktas. Tais metais buvo iškovota daugiausia medalių įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose ir pirmenybėse. 
 
Kokias tradicijas pavyko susikurti? 
Jubiliejinių metų minėjimai, įvairių kartų dziudo atstovų susitikimai, veteranų senjorų varžybos, Elektrėnų mero taurės varžybos, tradiciniu tapęs tarptautinis turnyras „Vaikų pasaulis“. Bendradarbiaujame su Liepojos klubu, Lenkijos Lodzės klubu „Gvardija“, Slovėnijos Novigrado klubu „Karoška“, Rygos klubu „Kumite“. Rengiame tarptautines ir šalies dziudo stovyklas įvairių amžiaus grupių sportininkams. 
 
Kurį dziudo meistrą laikote pačiu geriausiu per visą Elektrėnų dziudo istoriją? 
K. Vitkauskas vyresnįjį. 
 
Ar tokiame nedideliame mieste kaip Elektrėnai sunku plėtoti dziudo? 
Sunku, nes labai sumažėjo žmonių, taip pat ir vaikų, nes jie išvyko į užsienį. Sporto šakų Elektrėnuose yra daug, bet išgyventi padeda didelis fanatizmas, senos tradicijos, gera dziudo mokykla, puikių ryšių tarp veteranų ir jaunimo palaikymas. Pagrindinė savivaldybės parama, o rėmėjų daugiausia turi komandinės sporto šakos. 
 
Yra keletas tėvelių, jie padeda pagal galimybes. Daug dirba mano kolegos, buvę auklėtiniai R. Žemaitaitis, K. Vitkauskas, pastarojo dėka buvo įrengta dabartinė dziudo salė Elektrėnuose. 

Kada turėsite dziudo meistrą olimpietį? 
Tikrai toks tikslas yra, viliuosi, kad olimpietį parengsime. Gal per Tokijo, o gal per kitą olimpiadą.