Gyvenimo loterijoje – laimingi bilietai

Sausio 30 d. 60-metį švenčiantis Antanas Muraška niekada nebuvo profesionalus sportininkas, bet sportui jis skiria labai didelę gyvenimo dalį. Ne tik pats nuolat sportuodamas – net keturis kartus per savaitę su sporto veteranų ir darbuotojų komanda „BBG-Perlas“ žaisdamas krepšinį ar slidinėdamas kalnuose. Būtent A.Muraška subrandino ir įgyvendino idėją, tapusią Lietuvos tautinio olimpinio komiteto finansiniu ramsčiu – loterijų bendrovę „Olifėja“.
 

Naujajame „Olifėjos“ vadovo darbo kabinete sieną dengia fototapetas su kalnų vaizdais. „Labai mėgstu kalnus“, – prisipažįsta loterijų bendrovės vadovas, 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse ėjęs Lietuvos olimpinio atašė pareigas.
 

A.Muraška apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, LTOK olimpine žvaigžde ir Garbės ženklu, KKSD sporto garbės komandoro ženklu, medaliu „Už nuopelnus Vilniaus sportui“, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ garbės ženklu.

Ar sunku peržengti tas amžiaus ribas – 50, 60 metų? – LTOK žurnalas "Olimpinė panorama" paklausė A.Muraškos.

Pažįstu žmonių, kurie 50 metų ribą peržengė sunkiai. Aišku, jie to nesakė, bet artimieji prasitarė. Aš to sunkumo prieš dešimtmetį nepajutau. Nejaučiu ir dabar. Žinoma, pagalvoji – oho, skaičius tikrai nemažas, bet viduje neišgyveni.
 

Mano svajonė tikrai buvo ne verslas. Nors gimiau ir užaugau ne vandeningame krašte, o prie Žiežmarių, kur yra tik Strėvos upelė, visuomet svajojau būti jūreiviu.
 

Ne, į kruizus neplaukioju. Dabar mano didžiausia aistra – žvejyba. Kelissyk per metus važiuoju žvejoti į Norvegiją. Anksčiau labai dažnai nulėkdavau su draugais į Klaipėdą, bet dabar Baltijoje prie mūsų krantų menkės beveik nekimba, todėl pernai nė karto nebuvau.
 

Pernai pavasarį pagavau 55 kg uotą. Jo ilgis – pusantro metro. 
 

Nieko nekeičiau. Viskas susidėliojo savaime. Kai po aštuonių klasių išvažiavau mokytis į Vilnių, įstojau į Buhalterinės apskaitos technikumą. Beje, jame kadaise mokėsi ir Vida Vencienė. Pasirinkau šį technikumą tik todėl, kad ten mokėsi mano kaimynas. 
 

Vėliau buvau įstojęs į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas – aut. past.). Du kursus studijavau neakivaizdžiai. Tuo metu dirbau Vilniaus teritoriniame statybos treste darbo organizavimo ir darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Bet sujungė dvi žinybas ir turėjau keisti darbą. Taip bekeisdamas 1986 m. atsidūriau Kūno kultūros ir sporto komitete, buvau buhalterinės apskaitos ir žinybinės kontrolės skyriaus vadovas. Kai juo tapau, mano sesijos institute sutapo su balanso sudarymo laikotarpiu, todėl nutariau nutraukti mokslus. Vėliau statybos ekonomikos man nebereikėjo, tad dirbau kitoje srityje. Ir jau gerokai vėliau, kai „Olifėjos“ veikla buvo įsivažiavusi, Vilniaus universitete baigiau vadybos ir verslo administravimo mokslus. Ten buvau pasirinkęs draudimo kryptį. Juk draudimas – kaip loterija, rizikų valdymas. Sužinojau daug įdomių dalykų. 
 

Beje, apie dešimt metų – nuo 1973 iki 1984 m. dirbau Kaimo statybos ministerijoje revizoriumi. Taigi su statybomis esu susijęs, todėl dabar, kai plėtėme „Olifėjos“ būstinę ir statėme priestatą, atsigavau (juokiasi). 
 

Nors niekada nebuvau profesionalus sportininkas, su sportu visuomet buvau artimai susijęs. Gyniau savo mokyklos garbę įvairių sporto šakų varžybose. Krepšinis tame krašte nebuvo puoselėjamas, daugiausia dėmesio skyrėme futbolui, žiemos sporto šakoms. Atstovavau Kaišiadorių rajonui zoninėse slidinėjimo varžybose Alytuje ir net iškovojau antrą vietą kalnų slidinėjimo greitojo nusileidimo rungtyje. Bet koks tada buvo tas greitasis nusileidimas – užlipi ant kalvos ir pasileidi žemyn.
 

Vėliau pradėjau žaisti krepšinį ir iki šiol su vyrais kiekvieną savaitę po tris ar net keturis kartus susirenkame pažaisti, dalyvaujame veteranų varžybose. Vieną ar du kartus per metus nuvažiuoju į kalnus paslidinėti.
 

Vasarą buvo kilę bėdų dėl nugaros, beveik tris mėnesius nesportavau. Gydytojai net patarė pamiršti krepšinį, bet kaip tu jį pamirši?

Lūžių buvo ne vienas. Gyvenime priėmiau ne vieną sprendimą, kurį būtų sunku paaiškinti logiškai. Lygiai taip pat, kaip nusprendžiau tapti buhalteriu, taip ir čia nežinia dėl ko nutariau pasukti šiuo keliu. Tik atsikūręs LTOK nieko neturėjo. Buvo dar sovietmetis, perspektyvos nebuvo aiškios, rizikos netrūko. Tvarkiau visus atsikuriančio Olimpinio komiteto finansinius reikalus.
 

Didysis posūkis prasidėjo tada, kai į Kūno kultūros ir sporto komitetą iš Maskvos atėjo direktyva rengti loterijas stadionuose. Sporto komitete to niekas nesiėmė, nors iš esmės tai turėjo daryti finansų skyrius. Ėmiausi aš, nors pagal funkcijas man tai visiškai nepriklausė. Pasiėmiau tą rusišką instrukciją, išverčiau į lietuvių kalbą, patvirtinome ir pradėjo rengti loteriją „Žalgirio“ stadione per futbolo rungtynes. Gaudavome paskyras „Žiguliams“, kurios tuo metu buvo deficitinės. Ėmiausi šio darbo, nes jis pasirodė įdomus. 

Aš turėjau viską, ką tuo metu buvo galima turėti – gerą atlyginimą, skyriaus vadovo pareigas. Bet 1989-ųjų pabaigoje atėjau pas LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną ir pasakiau: „Ar galiu ateiti į Olimpinį komitetą ir daryti tai, kad LTOK turėtų pinigų. Apie atlyginimą nekalbu – man jį reikia ne tik užsidirbti, bet ir padaryti, kad Olimpinis komitetas užsidirbtų.“ A.Poviliūnas – demokratiškas žmogus, jis ilgai nesvarstęs pasakė: „Ateik. Juk tu net nieko mūsų neprašai.“ Taip 1990 m. sausio 1-ąją mečiau viską, ką turėjau, ir atėjau į tuščią vietą. Nebuvo jokio pajamų šaltinio. Reikėjo pradėti nuo visiško nulio. O tuo metu dar vyko sovietinės loterijos. 

Pradėjome po truputį kurti savo loteriją. Ir kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, aš pirmas parašiau Vyriausybės potvarkio projektą apie loterijų organizavimą, kurį pasirašė tuometė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė. Taip prasidėjo mūsų veikla. 

1992 m. gruodį įkūrėme bendrovę „Olifėja“. Pavadinimą ilgai galvojome. Po to man šovė mintis sujungti du žodžius „olimpinė fėja“ – išėjo Olifėja. 

Šioje srityje tikrai nesu azartiškas. Aišku, sovietmečiu nusipirkdavau plėšomų „Sprinto“ loterijos bilietų. O lošimo namuose pastarąjį kartą buvau prieš porą metų, užsukdavau ir anksčiau su draugais. Net ir sekdavosi, bet visada laiku sustodavau. Juk esu šio verslo atstovas ir žinau, kad jei loši toliau, gali liūdnai baigtis. Čia kalbu apie lošimų namus, kuriuose viskas vyksta čia ir dabar. O loterijos bilietą nusipirkai – ir lauki tiražo.

Išties loterijose nežaidžiu, nors negaliu dalyvauti tik „Olifėjos“ rengiamose.
 

Dabar jų sumažėjo ir dažniausiai būna prašoma juokaujant. Anksčiau gaudavau daug laiškų iš pagyvenusių moterų, kurios nubraižydavo savo „Teleloto“ bilietą ant sąsiuvinio lapo ir siūlydavo jį padaryti laimingą, o laimėjimą pasidalyti perpus. Iki šiol turiu tokių laiškų.
 

Iš pradžių pardavinėjome momentinės loterijos bilietus iš automobilių. Parduodavome tikrai daug, populiarumo netrūko. Turėjome savo agentų, jie stovėjo turguose, prie stočių. Pirmuosius bilietus gaminome Kijeve, spaustuvėje, kuri buvo kontroliuojama iš Maskvos. Nuvažiavome ten, nusivežėme to, ko reikia draugystei sutvirtinti, ir sutarėme su ukrainiečiais. Jie atspausdino mums bilietus. Su tada veikusia „Vilbaros“ parduotuve sutarėme dėl automobilių lošimo, gavome iš jos kelias „Opel“ mašinas. Bilietus pirkdavo maišais.
 

Svarbiausias įvykis nutiko 1994 metais, kai mus surado amerikiečiai. Pirmiausia, aišku, jie kreipėsi į valstybinės loterijos organizatorius – „Lietloto“. Tačiau šiai įmonei netiko amerikiečių siūlomos sąlygos, jų norima pelno dalis. Tada pamatė mus. Mes nelabai ką turėjome, todėl nebuvo ko prarasti, ir pasirašėme sutartį su „GTECH Corporation“. Taip atsirado „Perlo“ loterija, kurios bilietų galima įsigyti specialiuose terminaluose. Puikiai bendradarbiavome. Vėliau išpirkome jų dalį, kad visi pinigai liktų Lietuvoje, bet sutartį pratęsėme dešimčiai metų ir toliau sėkmingai kartu dirbame. 
 

Taip, mes esame monopolininkai. Bet jais tapome ne dėl to, kad supirkinėjome kitas įmones ir kūrėme monopoliją. Mes ją tiesiog pasiekėme. Per tą laikotarpį nuo mūsų starto iki šios dienos turėjome apie dvidešimt konkurentų, ir net labai stiprių. Kažkada mus buvo visiškai užgožusi loterija „Nemunas“. Vienu metu net sviro rankos, nes dabar jau amžinatilsį Vytauto Kernagio vedamas žaidimas buvo labai populiarus. Vyko natūrali atranka ir mums pavyko išgyventi. Niekada nenaudojome jokių negražių būdų konkurentams pakenkti. Mes ėjome savo keliu, jie – savo. Mes išgyvenome. Ir ką man dabar daryti, kad didelių konkurentų nėra?
 

Anksčiau darbe buvau labai karštas, labai reaguodavau į viską, norėjau iškart griebti ir spręsti problemas, į jas net neįsigilinęs. O dabar visąlaik padarau pauzę, patyliu ir palieku tą klausimą kitai dienai. Dabar galiu visiems patarti: nesiimkite spręsti karšto klausimo dabar, išspręskite jį rytoj, nes dažnai tie klausimai išsisprendžia savaime, o paskubėjęs gali ne tik pats nusvilti, bet ir pridaryti bėdų kitiems. 
 

Metai. 
 

8 proc. nuo pardavimo ir pusė pelno. LTOK turi 51 proc. akcijų, tad dividendais kasmet gauna dar apie 3 mln. litų. 2014 m. olimpinis komitetas iš „Olifėjos“ gavo beveik 17,9 mln. litų. 
 

Jei gerai pamenu, apie 300 tūkst. litų. Kai pasakiau, kad kitais metais gausite milijoną, į mane žiūrėjo kreivokai. Bet išties gavo milijoną, dar po metų – du milijonus, po trečių – keturis, dar vėliau – šešis. Taip ir kylame. Pati „Olifėja“ ilgai neturėjo daug pelno, nes jo dalį pasiimdavo amerikiečiai ir mums patiems likdavo apie milijoną, gal šiek tiek daugiau. Todėl net nemokėdavome dividendų, likdavo visoms rizikoms užklostyti ir investicijoms į ateitį. 
 

Be abejo. Ir kai kas nors kritiškai kalba apie mūsų sportininkų pasirodymą, aš jiems nepritariu. 
 

Aš pats labai mėgstu slidinėti, tai darau apie dvidešimt metų, ant slidžių stoviu gana tvirtai. Todėl gerai žinau, ką reiškia, kai kalnų slidinėjimo varžybose turi startuoti koks devyniasdešimtas. Tai reiškia, kad važiuoji lyg arimu, o iš tavęs reikalauja kažkokių rezultatų. 

Mano jaunystės laikais vyko natūrali atranka, žiemą tarp vaikų buvo didžiulė konkurencija, treneriams buvo iš ko pasirinkti. Pavyzdžiui, kai atstovavau rajonui, aš jau buvau parengtas būti sporto mokyklos auklėtiniu. Aišku, nežinia, ar iš manęs būtų išėjęs sportininkas, bet čia jau kitas klausimas. Tiek aš, tiek panašūs į mane buvome medžiaga, iš kurios buvo galima bandyti daryti profesionalų sportininką. Šiandien neturime iš ko rinktis. Dabar galimi talentai dažnai lieka net nepastebėti, nes negauna progos išmėginti tos sporto šakos, kurioje galėtų siekti aukštumų, neturi tam galimybių, nes dažniausiai į sportą ateina tik galintys sau leisti sportuoti. 

Po Sočio olimpinių žaidynių kitaip žiūriu į sporto problemas, suprantu ir dailiojo čiuožimo bėdas – esame nedideli, labai sunku patiems užsiauginti aukščiausio lygio čiuožėjų. 
 

Labai. Nuo jaunystės esu aistringas žaidimų – futbolo, krepšinio gerbėjas. Jautriai žiūriu varžybas, stipriai pasinervinu. 
 

Pirmosios buvo 2004 m. Atėnuose. Buvau 2008-aisiais Pekine ir pernai Sočyje. Daugiau nevažiavau, nes tuo metu reikėdavo dirbti. 
 

Abu sūnūs sportiški, bet ne sportininkai, nors vaikystėje lankė krepšinio treniruotes. 30-metis Tomas dirba įmonės „Perlo paslaugos“ aptarnavimo srityje, o Andrius, kuriam šiemet bus 38-eri, turi savo verslą.
 

Visada atsidurdavau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Kodėl taip atsitikdavo, nežinau. Didžiausius gyvenimo posūkius dariau visiškai tam nesiruošdamas. Gal dėl to, kad esu sportiškas, o sporte labai daug sprendimų priimami ekspromtu. Lyg kažkas pakuždėdavo, kad bus gerai. Mano gyvenime netrūko improvizacijos ir esu patenkintas tuo, kas iš to išėjo. Džiaugiuosi, kad Lietuvos sportas turi pinigų. 1989 m. mano pasakyti žodžiai „noriu, kad Olimpinis komitetas turėtų pinigų“, išsipildė su kaupu.