Kalnų slidinėjimo sėklą Liepkalnyje pasėjęs Laimis Janutėnas džiaugiasi, kad jo supiltas kalnas išsivadavo nuo "okupantų" ir vėl atgijo
Keturis kartus per savaitę 74-erių Laimis Janutėnas skuba į Liepkalnio žiemos centrą slidinėti ir čia praleidžia po porą valandų.
„Tokiais greičiais jau nelakstau, kaip anksčiau per tramplinus, mano reakcija ir metai jau ne tie. Tiesa, dar vis traukia nusileisti nuo stačiausių trasų, bet tą darau labai atsargiai“, - sako vilnietis, kurio dėka Liepkalnyje ir atsirado kalnų slidinėjimo trasos. Dabar, kai šį žiemos centrą į savo rankas perėmė bendra Lietuvos ir Latvijos įmonė "Trade State", kasdien čia pilna slidininkų, o savaitgaliais prie kasų nusidriekia ilgiausios eilės.
Tiesa, slidinėti į Liepkalnį pastaruoju metu jau neina L.Janutėno žmona Marytė ir sūnus Dainius. Niekada čia nebeateis ir kartu su tėvu ant kalno daugybę valandų praleidęs sūnus Marius, prieš porą metų tragiškai žuvęs autoavarijoje Vokietijoje.
Tačiau L. Janutėnas ant kalno nesijaučia vienišas – ir pats sportuoja, ir pamoko jaunimą, kaip reikia slidinėti.
Laimi, prisimink, kaip atsirado šis kalnas?
Kalnų slidinėjimu buvau susižavėjęs seniai, būdamas gal 40 metų, į jo sūkurį įtraukiau visą savo šeimą - žmoną ir dar nuo žemės nedaug ūgtelėjusius abu savo sūnus. Nusipirkome sportinę aprangą, slides, važinėjome slidinėti į Karpatus, Kaukazą. Kai pasidarė striuka su pinigais, nutariau savo „laimės kalną“ susipilti.
Pradžia 1982-aisiais. Tada man, 42 metų „Vilijos“ gamyklos elektrikui, šovė į galvą mintis Liepkalnyje įrengti kalnų slidinėjimo trasas, o kalną paaukštinti supylus čia statybines atliekas. Sutariau su sąvartyno darbuotojais, jog jie visas statybines atliekas, plytgalius vežtų į Liepkalnį. Galvojau, kad užteks šimto sunkvežimiais KAMAZ atvežtų atliekų, o pasirodo, to pakako tik keliui privažiuoti.
Nebuvo tos dienos, kad nebūčiau dirbęs kalno, ir taip – kone 20 metų. Visas Vilniaus sąvartynas mane pažinojo, kadangi nebuvo žmogaus, kurio nebūčiau prašęs statybines atliekas supilti Liepkalnyje. Kartais net nespėdavau reguliuoti situacijos, nes vienu metu suvažiuodavo daug sunkvežimių ir iškildavo buldozerio, kuris išstumdydavo atliekas, problema. Dirbome išsijuosę, negailėdami jėgų, skirdami visą savo laisvalaikį.
Kalnas darėsi vis aukštesnis, daugėjo lankytojų. Pagaliau 2000–aisiais kalnas, paaugęs apie 70 metrų, buvo baigtas pilti.
Kalnų slidinėjimo entuziastai kalną pavadino mano – Laimio vardu. Netrukus buvo atridentas ir didelis akmuo su užrašu ant marmurinės lentos „Laimio kalnas“. Gaila, kad netrukus lentos nebeliko - pasidarbavo chuliganai.
Įrengėme kelias trasas, kurių ilgiausia buvo 400 metrų, o trumpiausia – 250 m, jas apšvietėme. Ilgainiui atsirado mano rankomis sumontuoti keltuvai, slidinėjome 65 ha plote ant natūralaus sniego, tada nieko nebuvome girdėję apie sniego patrankas.
Mūsų pačių įrengtos trasos driekėsi į visas šlaito puses – šiaurę, pietus, rytus, vakarus, jas mynėme savo kojomis. Kiekvieną rudenį kalną tvarkydavome, jį rengdavome kitam sezonui - kibirais išnešiodavome plytgalius, rovėme, kirtome krūmus, kad trasa neužželtų.
Ilgainiui tavo su draugais supiltas kalnas įsigijo prižiūrinčią įmonę - „Žiemos trasa“.
Miesto savivaldybė naujuosius kalno prižiūrėtojus įpareigojo mane būtinai priimti į darbą. Labai apsidžiaugiau, kad mano gyvenimas ir toliau bus susietas su šiuo kalnu. Tačiau džiaugsmas buvo trumpas.
Dirbdavau po 16 valandų per dieną, ant kalno būdavau ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Iš viso - trisdešimt dienų per mėnesį, už ką man buvo sumokėta vos 300 Lt. Dirbau pusantro mėnesio, sėdėjau šaltyje, nebuvo jokios būdelės.
Artėjant pavasariui, man buvo pasiūlyta išeiti. Su manimi niekas nesiskaitė, iš pradžių netgi reikalavo, jog pats mokėčiausi už keltuvą. Tačiau po rimtos sūnaus Mariaus šnekos su jais, man buvo sudaryta galimybė nemokamai naudotis keltuvu.
Nusipirkau verslo liudijimą ir mokiau vaikus slidinėti. Ant kalno atvedžiau daug naujų klientų. Bendrovei dariau gyvą reklamą už ačiū. Tačiau labai nervinausi, kai matydavau, jog mano pastangos eina perniek, kad tiek daug metų kalnas deramai neprižiūrimas, išskyrus gal porą slidinėjimo trasų.
Visą laiką buvau tos nuomonės, kad Liepkalnį reikia išnaudoti ir vasaros pramogoms, netgi pradėjau gaminti paspirtukus su dideliais ratais, su kuriais sėkmingai būtų galima leistis nuo kalno. Tačiau niekam tai buvo neįdomu, niekas neįsiklausė į mano žodžius.
Nors tau jau 74-eri, tačiau ir toliau dienas leidi Liepkalnio žiemos sporto centre, ar tikėjaisi, kad čia įvyks tokios didžiulės permainos?
Tai – diena ir naktis. Ankstesniuosius šeimininkus vadinu okupantais, jie pilna to žodžio prasme per tuos 14 metų niokojo kalną. Man spaudė širdį. Dabar, kai matau dideles permainas Liepkalnyje, esu ramus kaip belgas. Džiaugiuosi, kad atsirado žmogus, kuris dirba išsijuosęs, negaili savęs, kaip aš anksčiau. Tai – įmonės „Trade state“ vadovas Artūras Bielskus. Liepkalnis iš pagrindų pakeitė savo veidą. Dabar miela malonu čia slidinėti. Veikia devyni keltuvai, kitais metais bus pastatytas dar vienas.
Liepkalnio žiemos sporto centre jaučiuosi labai puikiai, lyg būčiau garbės svečias. Mane kalno šeimininkai priima kiaurą dieną, galiu nemokamai naudotis keltuvais. Kaimynai, draugai prašo, jog pamokyčiau jų vaikus, anūkus slidinėti. Jų prašymų neatsisakau ir jaučiuosi nepaprastai laimingas, galėdamas būti ant kalno ir jiems padėti.