Menas susitvarkyti su pagundomis

Kiekvienoje šalyje viena ir ta pati sporto šaka turi savitų niuansų, kurie priklauso nuo bendresnių tos šalies kultūrinių aspektų. Kultūriniai skirtumai ypač atsiskleidžia pažvelgus į komandines sporto šakas. 

 

Kiekvienas atidesnis žiūrovas žino, kuo skiriasi Brazilijos ir Vokietijos futbolas arba serbų ir lietuvių krepšinis. Sportas visada buvo ir yra priklausomas tiek nuo specifinių kultūrinių vertybių, tiek nuo toje visuomenėje nusistovėjusių socialinių santykių. Sporto tyrimai traukia sociologus, nes kiekvienoje šalyje tų pačių sporto šakų analizė atskleidžia visiškai kitokius, unikalius sporto ir kultūros santykio aspektus.

Paprastai kalbant, sporto pasaulio įvykiai ir reiškiniai bei jų analizė leidžia daug sužinoti ne tik apie sportą, bet ir apie kultūrą. Šįkart aptarkime sportininkų darbo įrankių kaitos bruožus ir pasvarstykime, kaip kintanti viešumo ir privatumo slinktis keičia sportininkų kūno kultą.

Visi žino, kad pagrindinis sportininkų darbo įrankis – jų pačių kūnas. Žinoma, tai nereiškia, kad jiems nereikia intelektinių, psichologinių ar emocinių pastangų – šių aspektų tikrai nenorima nuvertinti arba pasakyti, kad sportininkai tėra primityvūs darbininkai. Visai ne. Tiesiog norima pabrėžti, kad sportininko profesija, kaip, ko gero, jokia kita, stipriai priklauso nuo specifinių asmens kūno savybių, t.y. tų sportinių elementų (ištvermės, reakcijos, greičio, tikslumo ir t.t.), dėl kurių profesionaliais sportininkais tampa tik nedidelė visuomenės dalis. Sportininko kūnas šiame straipsnyje suvokiamas kaip tam tikras indikatorius, kuriame tarsi susikerta sportiniam laukui būdingi atributai ir bendresnės kultūrinės nuostatos. 

Sportas visame pasaulyje vis dažniau traktuojamas kaip didelės pramogų industrijos dalis. Keičiasi ne tik sportas, bet ir su juo puoselėjami lūkesčiai. Dar visai neseniai aptariant Jungtinėse Amerikos Valstijose dominuojančias sporto tendencijas buvo galima girdėti švelnų sarkazmą (dėl esą lėkšto komandų palaikymo, pavalgyti mėsainių ateinančių sirgalių, pramogavimo, pliko kapitalizmo ir t.t.), bet šiandien šios savybės ne mažiau būdingos ir daugumai Europos šalių (vis mažiau beišskiriant Lietuvą). Šiandien labiau pastebimi ne tiek kultūriniai valstybių skirtumai, kiek bendresni visuotinės kultūros nuostatų padariniai, kurie skirtingose sporto sistemose pasireiškia savitai.

Dėmesį bandykime fokusuoti į problemos esmę. Pradėti verta nuo elementarios pastabos, kad anksčiau buvo labai aiškiai atskirta privati ir vieša atleto erdvė. Išbėgęs į stadioną ar varžybų aikštelę sportininkas tapdavo viešu asmeniu, atstovaujančiu savo šaliai. Kai globalizacija ir sportininkų mobilumas dar nebuvo taip toli kaip šiandien pažengęs, kad ir kur atletas startuodavo – nacionalinėse pirmenybėse ar tarptautinėse varžybose, jis buvo priklausomas nuo lokalios aplinkos. Dažnai jis tarsi priklausydavo savai tautai, todėl sportininkams tekdavo labai dideli visuomenės lūkesčiai, dėl to ir jų sprendimai bei elgesys iš dalies buvo riboti. Tačiau visą kitą laiką tarp varžybų ir treniruočių kiekvienas sportininkas dažnai būdavo pats sau šeimininkas. Privati erdvė buvo smarkiai apribota nuo visuomenės dėmesio, sportininkai jautėsi laisvesni priimti asmeninius sprendimus. 
 

Šiandien yra kitaip ir skirtis tarp viešumo bei privatumo nebe tokia ryški. Sportininkai vis labiau save atskiria nuo visuomenės lūkesčių, logiškai pabrėždami išimtines teises į savo kūną, tačiau tuo pat metu neretai siekia atskleisti savo privataus gyvenimo detalių. Žiniasklaida, suinteresuota įvairiausiomis paskalomis ar būtomis ar pramanytomis sensacijomis, jiems stipriai padeda. Šiandien kur kas daugiau ne tik viešumo (visiškai suprantama, kad gyvendami po didinamuoju stiklu sportininkai susiduria su papildomu spaudimu), bet ir privatumo. Tik skirtumas tas, kad sportininkų elgesys susikeitė vietomis: šių dienų sportininkai viešumoje elgiasi vadovaudamiesi privačiais interesais, o privatų gyvenimą neretai viešina ir tarsi atiduoda visuomenei. Anksčiau sportinę karjerą buvo siekiama derinti pagal visuomenės (ir visų pirma artimiausių sirgalių) lūkesčius.

Tipinė minėtos kaitos iliustracija: jeigu anksčiau priklausydavai tam tikrai komandai, sprendimas pereiti į jų priešininkų stovyklą nebūdavo suprastas ir pateisintas. Bet sportininkai galėjo nekliudomai bičiuliautis su varžovais už aikštelės ribų. Nežinau kaip kitiems, bet man asmeniškai legendinių krepšininkų Arvydo Sabonio ir Vladimiro Tkačenkos ilgametė bičiulystė iki šiol primena tam tikrą džentelmeniškumą. Šiandien padėtis kitokia: seniai nieko nestebina sportininko perėjimas į buvusių aršiausių priešininkų komandą. Argumentas paprastas ir iš dalies suprantamas: sportininkai yra profesionalai, todėl kur kviečia, ten žaidžia. Tada kyla natūralus klausimas, ar nebus taip, kad nepaisant rinkodaros furoro apie „mirtinus“, „amžinus“ priešininkus ir realios laisvės beveik nekliudomai keisti stovyklas artumas tarp sportininkų yra didesnis? Ar pakitusi viešumo samprata kartais nesukuria naujų bendravimo ir draugystės iššūkių sportininkams? Susidaro įspūdis, kad nepaisant tarsi didėjančios jų elgesio autonomijos individualūs socialiniai ryšiai tarp sportininkų (ir nebūtinai tarp priešininkų) yra sutrūkinėję. 
 

Viešumo ir privatumo poslinkyje apčiuopiamas dar vienas kaitos požymis – sporto sudaiktinimas. Anot žinomo sociologo Anthony Giddenso, tam smarkiai pasitarnauja „įspūdingumo“ įsigalėjimas. Tarsi sportui trūktų įspūdingų akimirkų, kaustančių žiūrovų dėmesį, todėl neretai siekiama pasitelkti šalutinių arba išvestinių atributų ir taip suteikti žiūrovams papildomų emocijų. Čia atsiranda siekis sudarinėti įvairiausius geriausiųjų, šauniausiųjų trejetukus, penketukus ar dešimtukus ir taip siekti išlaikyti sirgalių dėmesį bei pagrįsti reitingų aktualumą. Vartotojiškumo tendencijos žengia taip toli, kad lokalioje erdvėje populiarų fenomeną siekiama išpopuliarinti visame pasaulyje. Dėl to gimė jau ne kartą aptartas naujo tipo sportininkų mobilumas bei naujos konkurencinės aplinkos, gerokai koreguojančios sportininkų santykius.

Plečiant ir vis labiau įtvirtinant sporto, kaip įspūdingo spektaklio, sampratą, atitinkamai keičiasi su sportininko kūnu siejami lūkesčiai. Jiems nebepakanka būti pagrindiniais darbo įrankiais, t.y. būti treniruotiems ir persmelktiems sporto šakos specifiką atitinkančių savybių, jiems dar reikia prisidėti prie įspūdingumo kūrimo. Šiandieninę sporto žvaigždę apibūdina ne tik sportiniai gebėjimai, iškovoti titulai ar jo tobulėjimo perspektyvos. Vis didesnę vietą užima žinomumas, užkulisinė (t.y. privataus gyvenimo) veikla, bendravimo su visuomene ir žiniasklaida manieros, kitaip tariant, visa tai, kuo jis gali prisidėti prie įspūdingo spektaklio kūrimo. 
 

Šiandien sportininkams rūpintis savo išvaizda ne mažiau svarbu nei modeliams ar aktoriams. Čia turima omenyje ne tik fizinė kūno forma (kas sportininkams privaloma pagal apibrėžimą), bet ir jo estetizavimas, puošimas, visuomenės dėmesio patraukimas. Išskirtinės sportininkų šukuosenos anksčiau lyg ir buvo protesto išraiška, o dabar tai stiliaus dalis. Panašiai ir su drabužiais, įvairiomis prabangos prekėmis, laisvalaikio leidimu ir t.t. Žinoma, šie niuansai tiek sportininkui, tiek klubui duoda labai apčiuopiamos naudos. Visa tai daroma dėl įspūdingo šou, noro papildomai į save atkreipti dėmesį, bet kartu ir didesnio parduotų marškinėlių skaičiaus bei pelningesnės sutarties. 
 

Tokia yra tikrovė, dėl kurios kažin ar galima priekaištauti ar smerkti sportininkus. Kol visi šie antraeiliai dalykai nėra svarbesni už sportininkų pergales, dar galima kentėti. Kad ir kokia svarbi būtų įspūdingumo ir žinomumo reikšmė, regis, dar nėra tokių žvaigždžių, kurios kaip sportininkai būtų nevykėliai, tačiau visuomenės labiau vertinami (dėl užkulisinės veiklos) nei tikrai talentingi atletai. Kita vertus, neatmestina, jog ateityje šis santykis gali keistis. Juk ir šiandien yra pavyzdžių, kai ne patys talentingiausi sportininkai prilyginami (žinomumu, o neretai ir uždarbiu) talentingiausiems kolegoms, pavyzdžiui, futbolininkas Mario Balotelli, krepšininkas Carmelo Anthony ir kt. Didžiausią nerimą keliantis dalykas, kurį pastebi sporto kritikai ir specialistai, yra tas, kad tai keičia jaunųjų sportininkų motyvus ar santykį su pačiu sportu. 

Šarūnas Marčiulionis neseniai pastebėjo, kad tiems krepšininkams, kurie dar būdami labai jauni gauna didžiulį visuomenės dėmesį, tampa vis sunkiau orientuotis į sportinius rezultatus. Taip atsiranda didžiulė pagunda savo statusu pasitenkinti anksčiau, taip ir nepasiekus sportinio piko. 

Apibendrinant viešumo ir privatumo slinkties kaitą galima teigti, kad šie reiškiniai pasitarnauja dviem kryptimis: viena vertus, sportininkams atveria platesnius veiklos barus ir saviraiškos galimybes (jie gali save išmėginti ne tik sporto arenoje, bet ir madų pasaulyje, lygiuotis į kitas šou verslo žvaigždes ir pan.), kita vertus, kartu tai sukuria ir papildomų iššūkių, nes dėmesys ir žinomumas blaško susitelkimą, ypač jaunų sportininkų, ir sukuria klaidingą sėkmės interpretaciją. Jau žinome ne vieną jauną talentą, kuris užgeso tinkamai net neatsiskleidęs, nes nesusitvarkė su užgriuvusiu viešumu ir jo pagundomis.