JAV susitiko dvi Lietuvos olimpiečių kartos

Per JAV vykusį kalnų slidinėjimo pasaulio čempionatą Lietuvos sportininkus Ievą Januškevičiūtę ir Roką Zavecką aplankė Linas Vaitkus – pirmasis olimpinėse žaidynėse dalyvavęs lietuvis kalnų slidininkas. Jo rezultato iki šiol niekam nepavyko pagerinti - 1998 m. Nagano olimpinėse žaidynėse L.Vaitkus greitojo nusileidimo rungtyje užėmė 25-ąją vietą.

 

L.Vaitkus gimė Čikagoje, emigrantų iš Lietuvos šeimoje, vėliau persikraustė į Stymbaut Springsą (Kolorado valstija). Jis užaugo slidinėdamas Stymbaut Springso "Winter Sports" klube, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gavo dvigubą pilietybę. 1998 metais Japonijos mieste Nagane Linas tapo pirmuoju lietuviu, dalyvavusiu žiemos olimpinių žaidynių kalnų slidinėjimo varžybose. Ir kai vasarį Byver Kryke vyko pasaulio čempionato moterų slalomo varžybos, Linas atskubėjo susitikti su 2014 m. Sočio olimpinių žaidynių dalyviais I.Januškevičiūte ir R. Zavecku.

 

Dabar 42-ejų metų amžiaus Linas atvyko į antrąjį nusileidimą moterų slalomo rungtyje, kur 59-ąją vietą užėmė Ieva. Jis taip pat palaikė ir I.Januškevičiūtės draugę iš "Kronplatz Racing Center" komandos gruzinę Nino Tsiklauri. Po lenktynių L.Vaitkus užsuko į namą, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos komanda.

Nežinojo, kaip kalbėti

 

„Kai jį sutikau pirmą kartą, buvo keista – nežinojau, ar turėčiau kalbėti angliškai, ar lietuviškai. Buvo tikrai įdomu pasišnekėti, išgirsti pasakojimus apie slidinėjimą ir keliones į Lietuvą,“ - prisiminė 18-metis R.Zaveckas.

 

L.Vaitkus pripažįsta, kad jo lietuvių kalbos sugebėjimai nėra tokie geri, kokių jis norėtų: „Mano lietuvių kalba nėra gera. Neturėjau galimybės nuvykti į Lietuvą nuo 2002 metų, taip pat neturiu galimybės šnekėti lietuviškai Kolorade. Tikiuosi, patobulinsiu savo žinias, ir noriu, kad mano dukra Sofia taip pat išmoktų lietuvių kalbą.“

 

Kol komandos treneriai buvo susitikime dėl kitos dienos vyrų slalomo rungties, Linas turėjo progą pabūti su Ieva ir Roku ir pasidalinti savo įspūdžiais.

 

„Džiaugiuosi, kad pagaliau susitikau su jais, kad dvi kartos slidininkų truputį suartėjo. Buvo smagu pasišnekėti apie jų patirtį", - teigė L.Vaitkus.

Tai išties buvo dviejų kartų susitikimas – Linas ir aš (šių eilučių autorė J.Virškus - Red.) pirmąkart susitikome likus maždaug mėnesiui iki Ievos gimimo, o Rokas buvo tik žybsnis jo tėvo akyje.

 

Ievai, Rokui ir kitiems jų kartos ir jaunesniems slidininkams L.Vaitkus buvo kažkas panašaus į legendą.

 

„Išskyrus Vitalijų Rumancevą, Linas buvo vienintelis žmogus, atstovavęs Lietuvai aukščiausio lygio varžybose: olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionate. „Mes žinojome Vitalijų, matydavome jį, tačiau Lino - ne. Mes tik žinojome, kad yra toks vyrukas, gyvenantis Amerikoje. Buvo labai įdomu su juo susipažinti,“ - neslėpė I.Januškevičiūtė.

 

 

Linas davė Ievai ir Rokui kelis patarimus iš savo patirties, sukauptos per daugelį metų būnant slidininku, treneriu ir instruktoriumi.

„Jis mums papasakojo, ką, jo nuomone, jis dabar darytų kitaip. Tai buvo pokalbis, bet tuo pačiu metu tai buvo ir patarimai, ką jis darytų kitaip treniruotėse ir varžybose", - sakė I.Januškevičūtė.

 

Vienas iš patarimų buvo nepraleisti labai daug laiko sporto salėje, bet geriau įtraukti įvairių programų lankstumui lavinti.

 

Greituminių rungčių - "Super-G" ir greitojo nusileidimo varžybose - dalyvaudavęs Linas sutelktų daugiau dėmesio dvikovei, kur važiuojamas ir slalomas, ir greitasis nusileidimas, o ne tik greičio ar techniškumo rungtims atskirai. „Išties, mažų tautų atstovams lengviau pasiekti aukštų rezultatų kombinuotose rungtyse“, - teigė Ieva.

 

 

„Norėčiau matyti geresnį jaunųjų atletų paruošimą Lietuvoje. Reikia 10-15 metų investicijų ir tik tada galima pamatyti rimtus rezultatus. Kai aš pradėjau slidinėti, Latvijos net nebuvo žemėlapyje, bet dabar, po 20 metų, jie turi savo rinktinę. Maždaug tiek laiko ir reikia. Svarbu, kad Lietuvos treneriai turėtų bendrą esminę taktiką ir techniką, kurią galėtų pritaikyti siekdami bendro tikslo. Treniruočių stovyklos treneriams ir atletams padėtų visiems pradėti kalbėti ta pačia kalba, apie tuos pačius dalykus. Kad visi treniruotųsi bendram tikslui, reikia bendradarbiavimo visuose lygiuose,“ - aiškino L.Vaitkus.

 

Linui padarė įspūdį susitikimas su Ievos treneriais italais: jis labai teigiamai įvertino "Kronplatz Racing Center" vyriausiojo trenerio Nicola Paulono sudarytą treniruočių programą. „Gerai, kad Ieva gali treniruotis su kitais slidininkais iš mažų valstybių. Tai padeda jai tobulėti ir matyti perspektyvą.Kai aš taip treniravausi, buvau vienas,“ - kalbėjo JAV lietuvis.

Dukra tvirtai stovi ant slidžių

 

„Be abejo noriu, kad mano dukra turėtų lietuvišką pasą. Kam ji atstovaus varžybose, priklausys nuo finansinių galimybių. Tikrai neatmetu Lietuvos, manau, ateityje tai įmanoma,“ - tikino Lietuvos olimpietis.

 

Tačiau iki to dar daug laiko. Sofijai šį mėnesį sukaks septyneri ir Lino tikslas dabar yra tiesiog su ja slidinėti ir smagiai praleisti laiką. „Vakar buvo pati geriausia diena. Ji nučiuožė visomis vidutinio sunkumo trasomis ir nesiskundė – tiesiog viską atliko. To ir reikia, norit užauginti slidininką: nuolatinio slidinėjimo metai po metų,“ - teigė L.Vaitkus. 

 

 

Linui truputį liūdna, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose nėra vieningos kultūros. „Kai atvykstu į Lietuvą, aš matau kultūrą. Ji labai unikali ir, mano manymu, svarbu, kad Lietuva laikytųsi kultūrinių šaknų ir palikimo, kai šiame pasaulyje skirtingos kultūros vis labiau maišosi. Lietuva turi ginti savo tradicijas, nes jos yra unikalios ir ypatingos,“ - kalbėjo L.Vaitkus.

 

Ieva pasakojo, kad nors Linas atrodė labiau amerikietis, negu lietuvis, ji jame matė ir kelis tikrai lietuviškus bruožus: „Jo charakteris yra lietuviškas: jis labai ramus, santūrus žmogus. Manau, kad tai bruožai, paveldėti iš Lietuvos.

Buvo tikrai smagu pasikalbėti apie mūsų požiūrius, perspektyvas apie sportą, kaip viskas buvo tada, kai Linas dalyvaudavo varžybose, ir kaip viskas yra dabar, kas pasikeitė, o kas išliko.“