Sėkmė įkvėpė jėgų ir pasitikėjimo

Pirmasis tarptautinis 1982 m. absoliučios Europos čempionės, pasaulio čempionatų prizininkės Dalios Kutkaitės vardo turnyras, kurio globėju buvo kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, sutraukė aukšto lygio gimnastes iš 12 šalių. Vilniaus „Tauro“ sporto salė vos galėjo sutalpinti visus norinčius stebėti varžybas.

Komandų vadovai mielai priėmė D. Kutkaitės kvietimą atvykti į varžybas ir kitąmet. Šios varžybos yra įtrauktos į Tarptautinės gimnastikos federacijos varžybų kalendorių.

Turnyru labai džiaugiuosi, viskas vyko sklandžiai, operatyviai, draugiškai - geriau nei tikėjausi. Varžybomis liko patenkinti žiūrovai, dalyvės, treneriai. Buvo malonu girdėti daug gerų atsiliepimų, sulaukiau daug padėkų. Esu labai dėkinga visiems už pripažinimą, pasveikinimus, palaikymą.
 

Džiaugiuosi, kad visas triūsas nenuėjo veltui. Man buvo didelis siurprizas sveikinimai mano jubiliejaus proga. Gavau aukštus Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos gimnastikos federacijos apdovanojimus.

Turime nugalėtojų – tai didelis džiaugsmas. Pirmą vietą daugiakovėje vaikų grupėje užėmė klaipėdietė Žemyna Stočkutė, nudžiugino ir grupinio pratimo gimnastės. Tai dar kartą rodo, kad jos gali kaip lygios su lygiomis kovoti su visomis komandomis. Viskas priklauso nuo to, kaip sportininkės atlieka pratimą. 
 

Mūsiškės jį atliko stabiliausiai iš visų, abi dienas nepadarė didelių klaidų. Favoritėms ukrainietėms nepavyko pirmasis bandymas, jų padarytos dvi šiurkščios klaidos viešnioms neleido nugalėti. Širdyje visada jaučiu, kad mano treniruojama komanda, o dar varžydamasi namie, gali nugalėti. 
 

Tiesa, nežinojau Ukrainos komandos, kuri jau per pasaulio ir Europos čempionatus visada būna finaluose ir užima prizines vietas, šiemetinio pajėgumo.  Vilniuje jų rinktinė vėlgi buvo labai stipri, tačiau pasiekti reikiamo rezultato neleido padarytos klaidos. 

Be abejo, pergalė joms suteikė naujų jėgų, pasitikėjimo. Iki čempionato dar yra laiko, yra ką taisyti, padirbėti, nes ne viskas išeina taip, kaip norisi. Tačiau mergaitės padarė didžiulę pažangą, jos tobulėja tiesiog kiekvieną dieną. 
 

Norime pasikviesti daugiau komandų. Kadangi gimnastės suvažiuoja didelio meistriškumo, norisi aukštesnės sporto salės. Šiek tiek kliudė lubos: gimnastės mėto aukštai lankus, kamuolius, dabar į mūsų programą įtraukta daug rizikos elementų ir, nesant aukštai salei, jų negalima padaryti.   
 

Ne vienai gimnastei į lubas atsimušė lankai, kai kam ir šokdynė užkrito, mergaitės ilgai negalėjo jų nuimti. Ačiū Dievui, kad tai įvyko per pratybas, tačiau ir per varžybas dėl žemokų lubų irgi buvo padaryta klaidų. Kitąmet reikės ieškoti didesnės sporto salės. Tikrai tikiu, kad kitais metais atvykstančių šalių bus gerokai daugiau.

Įdėjome labai daug širdies ir gimnastės tą jautė. Gražiai įrengėme salę, svetingai priėmėme svečius. Turėjome daug rėmėjų, kuriems esu be galo dėkinga už pagalbą. Visos gimnastės – ir prizininkės, ir ne - gavo atminimo medalius, dovanėles, stipriausioms buvo įteiktos taurės.  Kiekvienas turnyras, kuris rengiamas su meile ir širdimi, įtakoja visus. 
 

Daug. Tarp sirgalių buvo ir mano mama. Buvo didžiulis ratas draugų, kurie atėjo palaikyti manęs ir mūsų komandos. Buvo gerų mano kolegų trenerių, teisėjų iš Latvijos, Estijos, Gruzijos, su jais anksčiau ir dabar susitinku per įvairias varžybas. 

Tokie turnyrai yra praktikuojami ir jie, tiesa, kitu pavadinimu,  rengiami Estijoje, Latvijoje. Baltarusijoje kasmet vyksta jų įžymiosios gimnastės, olimpinės čempionės  Marinos Lobač, o Ukrainoje – irinos ir Julios
Deriuginų taurės varžybos. Kitos šalys turėjo irgi panašių turnyrų, juos organizavo ne vienerius metus. O mes buvome atsilikę, meninėje gimnastikoje turėjome spragą. Važiuodavome į kitus turnyrus, o patys nesugebėdavome jų surengti, nepasikviesdavome savo draugų. Todėl man ir kilo idėja rengti šias varžybas, savo darbo kelią norėjosi pradėti  nuo taurės turnyro.