Lietuvos čempionas Janas Bakulo sėkmingai žaidžia Lenkijos pirmenybėse, bet tikisi papildyti ir vokiškų titulų kolekciją
Gegužės pradžioje Janas Bakulo su Vilniaus „Baltic Amadeus“ komanda nesunkiai išsaugojo Lietuvos čempionų sostą. Daug atkakliau vilniečiui tenka kovoti Lenkijoje, kur su Varšuvos „Legia“ komanda jis siekia šios šalies vandensvydžio pirmenybių apdovanojimų.
24 m. J. Bakulo yra vienas rezultatyviausių Lenkijos čempionato žaidėjų.
Kiek metų atstovauji „Legia“ komandai? – paklausiau J. Bakulo.
Vienerius. Prieš tai trejus metus žaidžiau Vokietijoje, o dar anksčiau – taip pat Lenkijoje. Kitąmet tikriausiai grįšiu į Vokietiją, nes turiu pasiūlymų žaisti geroje komandoje. Tačiau lenkai nenori manęs išleisti, todėl reikės tartis.
Su komandos draugais sieki Lenkijos čempionato apdovanojimo, o kaip sekėsi žaisti Vokietijoje?
Ten žaidžiau dar tada, kai man tebuvo vos 16 metų. Esu vaikų, gimusių 1991 m. ir jaunesnių, čempionas, turiu aukso medalį. Man tai – gana svarbus titulas. Esu ir Vokietijos vaikų, gimusių 1990 m., vicečempionas. Pastarųjų varžybų finalas man susiklostė nesėkmingai: praskėlė antakį, ir teisėjai neleido žaisti.
Vokietijos suaugusiųjų čempionate su komanda užėmėme penktą vietą. Iš pradžių žaidėme antrojoje lygoje, paskui iškart patekome į Bundeslygą. Kad antrosios lygos komanda iš karto patektų į aukščiausiąją, Vokietijoje nėra padariusi nė viena komanda.
Po to čempionato norėjosi pailsėti, pakeisti aplinką, todėl, gavęs lenkų pasiūlymą, atvažiavau žaisti į Lenkiją.
Ar save laikai vandensvydžio profesionalu?
Gyvenu iš vandensvydžio, tačiau Lenkijoje daug neuždirbu. Jaučiu savo kainą, klubams diktuoju sąlygas. Profesionaliai treniravausi Vokietijoje, pratybos vykdavo dukart per dieną, be to, dar triskart dirbdavome štangų salėje ir stiprėdavome fiziškai.
Trylika treniruočių per savaitę – nemažas krūvis. Kiekvieną savaitgalį – rungtynės. Lenkijoje treniruojamės penkis kartus per savaitę ir tris kartus praleidžiame štangų salėje. Kone kiekvieną savaitgalį rungtyniaujame.
Kelerių metų pradėjai žaisti vandensvydį?
Gerai ir neatsimenu, rodos, nuo aštuonerių ar devynerių. Gyvenau Rūkainiuose, žaisti vandensvydį pakvietė mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis treneris Liudas Putrimas. Jis surado daug vaikų, norinčių žaisti vandensvydį. Netrukus mano treneriu tapo Nerijus Papaurėlis.
Jo vadovaujama komanda, kurioje pradėjau treniruotis, buvo gana pajėgi. Iškovojau savo pirmąsias pergales. Tačiau ilgainiui vandensvydis man atsibodo ir porą mėnesių nelankiau pratybų. Į vandensvydį vėl sugrąžino treneris.
Tapau Vilniaus čempionu. Kaip vaikui tai buvo ypač svarbi pergalė, be galo džiaugiausi medaliu, taure. Dabar jau nesuskaičiuoju, kiek turiu apdovanojimų.
Kada pajutai, kad vandensvydis – tavo pašaukimas?
Kai pradėjome laimėti visas įmanomas Lietuvos vandensvydžio varžybas, kai gaudavau įvairių geriausio žaidėjo prizų ir manimi pradėjo domėtis užsienio klubai. Tada ir supratau, kad vandensvydis – tikrai mano pašaukimas.
Ypač gerai plauki, gal lankei ir plaukimo pratybas?
Plaukimui itin didelis dėmesys buvo skiriamas Vokietijoje. Kiekvieną dieną nuplaukdavome kone po 10 kilometrų. Buvome vienintelė Bundeslygos komanda, kurios vandensvydininkai tiek daug plaukia. Per kai kurias treniruotes gal netgi mažiau dirbdavome su kamuoliais, nei plaukiodavome.
Vandesvydininkams gerai plaukti ypač svarbu, greitis daug ką lemia. Taip pat reikia gerai pasirengti kiekvienoms rungtynėms. Gali būti negreitas, tačiau privalai gerai pasirengti, nes gali palūžti jau po pirmojo kėlinio.
Per finalinį Lietuvos čempionato turnyrą Elektrėnuose buvai ryškiausias žaidėjas, vandenyje darei viską, ką tik norėjai. Ar įdomu žaisti tokio lygio čempionate?
Ten nebuvo sunku žaisti, nesistengiau 100 procentų atiduoti visų jėgų. Čempionato lygis ne tas. Įvarčių galėjau pataikyti daug daugiau.
Ar specialiai atvažiavai į abu Lietuvos čempionato turus?
Treneris paprašė atvykti į pirmojo turo varžybas, o paskui – antrojo. Esu labai užsiėmęs, šiemet turėjau vos penkis laisvus savaitgalius. Žaidžiu Lenkijoje, padedu „Baltic Amadeus“ komandai, važiuoju žaisti su Lietuvos rinktine. Grafikas itin perkrautas.
Kažin ar kada nors Lietuvos vandensvydžio rinktinė pateks į olimpines žaidynes?
Praktiškai nėra galimybių patekti ir į pasaulio čempionatą. Jeigu Lietuvoje vandensvydis būtų populiari sporto šaka ir jai būtų skiriama daugiau dėmesio, po keliasdešimties metų gal ir būtų galima tikėtis kokių nors pragiedrulių.
Ko reikia, kad Lietuvos vandensvydis būtų kitoks: turime gerus baseinus Alytuje ir Elektrėnuose, gerą rinktinės trenerį Nerijų Papaurėlį?
Būtent šis treneris mane daug ko išmokė, jis tikrai puikus. Trūksta daugiau dėmesio vandensvydžiui, kitokio finansavimo. Vilniuje galime treniruotis tik vėlai vakare. Vandensvydis Lietuvoje nėra masiškas, iš 10 žmonių nesubursi geros komandos. Iš 100 sportininkų būtų galima keletą atrinkti.
Kiek metų dar ketini žaisti vandensvydį?
Manau, kad iki 40-ies. Tačiau profesionalųjį sportą tikrai baigsiu anksčiau – visada juk nebūsi geriausias. Dar porą metų aktyviai žaisiu, o paskui žiūrėsiu. Vėliau dalyvausiu įvairiuose mėgėjų turnyruose.
Ar norėtum, baigęs aktyvųjį sportą, dirbti treneriu?
Varšuvoje baigiau sporto universitetą. Vienerius metus vaikščiojau į paskaitas, o paskui perėjau prie nuotolinių studijų. Pasikeitė finansavimas, reikėjo daugiau mokėti. Studijas baigiau žaisdamas Vokietijoje. Jeigu reikėdavo, atskrisdavau porai dienų į Varšuvos universitetą.
Nenoriu sieti savo gyvenimo su trenerio darbu arba kūno kultūra. Nepatiktų mokyti vaikus, nebent galėčiau padėti treneriui ir būti jo asistentu. Žinau, kad galiu daryti ką nors kita, turiu daug įvairiausių planų, susijusių su verslu. Tačiau pirmiausia tam reikia pasitaupyti pinigų.
Ar tolesnį gyvenimą sieji su Lenkija?
Su kita šalimi savo gyvenimo nesieju. Nevyksiu dirbti nei į Angliją, nei į Vokietiją, neliksiu ir Lenkijoje. Tai tik laiko klausimas, kada grįšiu į Lietuvą.