Nepalaužiamas charakteris. Štai kas privertė kitaip pažvelgti į Lietuvos rinktinę. Nepalaužiamas charakteris ir sugebėjimas atsitiesti po smūgių.
Į Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos moterų krepšinio čempionate ir artėjančią ketvirtfinalio dvikovą su Baltarusija pažvelgė krepšinio apžvalgininkas Rolandas V.Eidvilas:
Jei Lietuvos ir Baltarusijos rinktinės būtų žaidusios pirmąją čempionato dieną, būtume kalbėję, kad galimybių turime mažai. Baltarusės buvo vienos favoričių. Ne pagrindinės, bet vienos iš tų, kurioms patekus ant garbės pakylos niekas nekraipytų galvos iš nuostabos. Mes buvome vidutiniokės, kurioms niekas negarantavo net vietos antrajame etape.
Nepraėjo nė dvi savaitės ir viskas apsivertė. Baltarusės nebeatrodo tokios galingos. Jų ir suolas trumpas, ir nebejaunos lyderės greitai pavargsta, ir treneriui šviežių idėjų trūksta.
Bet svarbiausios yra ne baltarusės. Svarbiausios – mes pačios. Nepraėjus nė dviem savaitėms nuo turnyro pradžios pajutome, kad mes galime. Ir tai, kas visai neseniai buvo olimpinė svajonė, virto olimpiniu tikslu, įgyvendinama olimpine užduotimi.
Nepalaužiamas charakteris. Štai kas privertė kitaip pažvelgti į Lietuvos rinktinę. Nepalaužiamas charakteris ir sugebėjimas atsitiesti po smūgių.
Sako, blogas pavyzdys užkrečia. Tačiau geras pavyzdys irgi užkrečia ir tuo geru pavyzdžiu mūsų komandoje tapo Kamilė Nacickaitė. Visada įsitikinusi tuo, ką daro, neabejojanti sprendimais. Tokį tvirtą charakterį turėjusias Lietuvos krepšininkes galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Dalia Kurtinaitienė, Zita Kuzminskienė, anksti karjerą baigusi Ingrida Reinikova, galbūt dar kelios tais laikais, kurių neprisimenu. O dabar turime Kamilę. Kovotoją iki kaulų smegenų, visada pasitikinčią savimi ir tuo pasitikėjimu užkrečiančią kitas. Taip, ji gali.
O Vita Kuktienė. Ta pati Vita, kuri kažkada seniai seniai, dar būdama Miklyčiūtė, per vieną išvyką negalėjo padėti komandai dėl to, kad į kelionės krepšį įsidėjo ne tą aprangą… Dabar viena iš dviejų rinktinės mamų visiems demonstruoja, kas yra plieniniai nervai. Ji gali vienose rungtynėse nepataikyti septynių iš eilės tritaškių, bet iškart tai pamiršti ir kitą vakarą vien per pirmąjį kėlinį pataikyti tris iš trijų. Taip, ji gali.
O Gabrielė Gutkauskaitė. Ta pati Gabrielė, kuriai praėjusių metų spalį, pirmose sezono rungtynėse, trūko kelio raiščiai. Sezonas baigėsi net neprasidėjęs ir visą Lietuvos čempionatą teko stebėti nuo suolo. Kita po tokios ilgos pertraukos gal būtų pasakiusi, kad dar nesijaučia pakankamai sveika, pakankamai pasirengusi ir padarytų pertraukėlę. Bet ji čia. Ir gali imtis atsakomybės, sunkiausiomis akimirkomis gali lyg peilis perrėžti visą rusių ar serbių gynybą. Taip, ji gali.

Savo dalį įdeda visos. Tiek, kiek gali. Gintarė Petronytė, Sandra Linkevičienė ar Santa Okockytė galbūt daugiau, Marina Solopova, Monika Grigalauskytė ar Eglė Šikšniūtė – kol kas mažiau, Inesa Visgaudaitė ar Neringa Skadaitė – visai nedaug. Kiekvienos indėlis skirtingas, bet tai natūralu. Pasaulyje dar nebuvo komandos, kurioje visos (visi) dvylika žaidėjų būtų lyderės (lyderiai). Būti lyderėmis gali ne visos, bet dar sunkiau, negu būti lyderėmis, yra atsisakyti asmeninių ambicijų ir komandos labui prisiimti mažesnį vaidmenį. (Tiek to, pirštais nerodysime, bet ne vienai krepšininkei anksčiau būdavo nepakeliamai sunku susitaikyti su mintimi, kad ne ji yra svarbiausia.)
Žinoma, mūsų rinktinės žaidime yra trūkumų. Ir krepšininkės klysta, ir treneriai priima ne vien teisingus sprendimus. Tačiau treneris turi aiškią viziją, o žaidėjos stengiasi Manto Šerniaus viziją paversti tikrove. Greitai, greičiau, dar greičiau, gal kartais net per greitai. Taip stengiasi žaisti Lietuvos rinktinė. Bet per rungtynes su serbėmis (septintąsias turnyro rungtynes) mūsų žaidime atsirado naujų potėpių ir komanda padarė tai, ko iki tol nebuvo padariusi – parodė, jog moka rengti ir lėtas pozicines atakas. Gali būti, kad net pats treneris dar nesuvokia, kokios svarbios buvo tos kelios minutės, per kurias komanda pakeitė braižą.
Lietuvos rinktinė Vengrijoje laimėjo penkerias rungtynes iš eilės. Tačiau iš tikrųjų, ji dar nieko nelaimėjo. Svarbiausios rungtynės dar priešakyje. O jei jos nebus laimėtos…
Pergalių serija gali greitai pasimiršti. Kiek liko prisimenančių, kad prieš ketverius metus Europos čempionate Lietuvos rinktinė įveikė ir Rusiją, ir Baltarusiją (o jos tuo metu buvo stipresnės negu dabar) ir iki kelialapio į olimpinį atrankos turnyrą pritrūko vienos pergalės. Ir tada svajonė buvo ranka pasiekiama. Tai nutiko visai neseniai, bet šiandien jau atrodo, kad tai nutiko vos ne praėjusiame gyvenime.
Kad Kamilės, Gintarės, Santos, Vitos, Gabrielės, Sandros ir kitų žygdarbiai Dėre nepasimirštų per greitai, reikia svarbiausios pergalės Budapešte. Bet juk mes galime!