R. Rumšas pasigedo daugiau dviratininkų

Lietuvos dviračių čempionate veteranų grupėje atskiro starto lenktynes laimėjo Raimondas Rumšas, rungtyniavo ir jo sūnus Raimondas jaunesnysis.

2002 m. „Tour de France“ daugiadienių dviračių lenktynių trečios vietos laimėtojas, daugelio tarptautinių varžybų laimėtojas Raimondas Rumšas, kuriam dabar 43-eji, į Ignaliną atvažiavo su žmona Edita ir sūnumis Raimondu jaunesniuoju bei Linu.

Savo dviračio legendinis dviratininkas neatsivežė, rungtyniavo skolintu. „Nėra sąlygų vežtis 10 dviračių, reikėtų turėti sunkvežimį. Juos atsivežė tik sūnūs, kuriems reikia rodyti rezultatus, o ne man“, - sakė Raimondas.

Važiuoja tėtis, dviračio pedalus mina ir sūnūs. Šaunu!

Vaikai važiuoja, jūs prižiūriu, treniruoju. Jie žengia mano pėdomis. Sūnų charakteristikos skirtingos: gal kiek stipresnis yra vyresnis sūnus 20-metis Raimondas, kuriam labiau sekasi individualinėse lenktynės, jis dabar Lietuvos čempionate atskiro starto lenktynėse buvo šeštas.

Metais jaunesnis Linas yra vikresnis, greitesnis, turi sprinterio įgūdžių. Jauniausias sūnus, dešimtmetis Renatas jau irgi važinėja dviračiu, gal taip pat paseks brolių pėdomis. Su sūnumis vieną kartą per savaitę (sekmadieniais) irgi išvažiuoju pasivažinėti į plentą.

Prieš stodamas į atskiro starto lenktynes, pasiteiravote, koks yra geriausias rezultatas, vadinasi, Jūsų tikslas buvo nugalėti?

Visada seku dviratininkų pasirodymus, todėl ir pasidomėjau, koks yra dviratininkų, baigusių lenktynes, geriausias rezultatas. Žinojau, kad man plente lengva nebus, nes nesitreniruoju taip, kaip ankstesniais metais.

Man trasa Ignalinoje buvo labai sunki. Manau, kad ir kitiems dviratininkams irgi. Buvo prastoka asfalto danga, dviratis lengvai nerieda, kai toks asfaltas yra nelygus. Gero asfalto buvo gal tik 2 km lopinėlis į priekį ir atgal. Tuo keliu buvo malonu važiuoti.

Ką Italijoje, gražiojoje Toskanoje dabar veikiate?

Esame didelė šeima, reikia prižiūrėti namų ūkų, didelio dėmesio reikalauja vaikai. Laikas labai greitai bėga: rodos, čia atsikeli, o, žiūrėk, jau ir vakaras.

Kaip kilo mintis su vaikais dalyvauti Lietuvos čempionate?

Visą laiką smagu dalyvauti Lietuvos čempionate. Tik norėtųsi, kad čempionate daugėtų jaunų dviratininkų, o ne veteranų. Tada būtų kažkokia paskata jauniems sportininkams.

Gal pastebėjote talentingų dviratininkų?

Labai sunku pastebėti, nes kiekvienas dviratininkas yra individualus ir, siekiant pakelti savo lygį, reikia kuo daugiau dalyvauti tarptautinėse varžybose. Dalyvaujant tik vietinėse varžybose, netapsi didelio meistriškumo dviratininku.

Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?

Kol kas vieną kartą per metus. Dabar namie galvojame pabūti kokias dešimt dienų.

Kaip vertinate „Tour de France“ daugiadienes dviračių lenktynes, kokie Jums liko prisiminimai?

Tai – pačios sunkiausios ir svarbiausios lenktynės dviračių sporte. Kas nedalyvavo „Tour de France“ lenktynėse, tas, sakytum, nėra pabandęs dviračių sporto. Kas jose startavo, įveikė distanciją, jau galima sakyti, kad paragavo dviračių duonos.

2002 m. per „Tour de France“ lenktynes tepralaimėjau pasaulio dviračių sporto grandams Lance Amstrongui ir Josebai Beloki. Labai norėčiau sulaukti tos akimirkos, kada per tas prestižines lenktynes ant nugalėtojų pakylos asmeninėje įskaitoje dar kartą užkoptų Lietuvos dviratininkas.

Jeigu būtumėte jaunesnis, ar jose vėl norėtumėte dalyvauti?

Jeigu būčiau jaunesnis, tikrai jose norėčiau dalyvauti.

Daug kas Jumyse įžvelgia gerą trenerį, o nenorėtumėte juo dirbti?

Dar laiko yra, kyla įvairiausių minčių. Mano gyvenimas – tai dviračių sportas, kažkas su juo bus susieta ir toliau.