Kaune - kelialapių į Rio medžioklė

Europos aklųjų riedulio čempionatas, vyksiantis Kaune liepos 5–12 dienomis, svarbiausias ne tik Lietuvos aklųjų, bet ir apskritai viso mūsų šalies neįgaliųjų sporto renginys.

1998 m. Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė pirmą kartą užlipo ant garbės pakylos pasaulio čempionate Madride. Mūsų rinktinei vis labiau įsitvirtinant pasaulio elite, Lietuvos aklųjų sporto federacija brandino mintis surengti Europos čempionatą namuose. Tačiau ankstesni bandymai gauti čempionato šeimininkų teisę buvo nesėkmingi vien dėl to, kad lietuviai norėjo organizuoti tik vyrų aklųjų riedulio čempionatą, nes moterų komandos neturėjo ir neturi iki šiol. „Kitos valstybės imdavosi organizuoti abu turnyrus, tad mes likdavome už borto. Užpraeitais metais pasiskaičiavome, kad pajėgsime organizuoti ir vyrų, ir moterų turnyrus. Ryžomės“, – nors oficialiai neskelbiama, Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidento Lino Balsio žiniomis, šių metų Europos čempionato šeimininkais norėjo tapti ir belgai, ir turkai. 
 

Organizatoriai skaičiuoja, kad su visais savanoriais iš viso sulauks apie 260 dalyvių. Preliminariai skaičiuojamas čempionato biudžetas – 145 tūkst. eurų. 

Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas neslepia, kad surengti čempionatą nelengva – rėmėjai išskėtę rankų nelaukia, nes aklųjų, kaip ir apskritai neįgaliųjų, sportas mūsų visuomenėje nėra populiarus. Pagrindinis čempionato rėmėjas – Kūno kultūros ir sporto departamentas, atseikėjęs organizacinėms reikmėms 29 tūkst. eurų. „Kitas lėšas renkame iš rėmėjų. Tai Kauno miesto savivaldybė, kredito unija „Saulėgrąža“ ir kiti. Neįgaliųjų sportas Lietuvoje nėra toks įdomus verslui“, – įsitikinęs L. Balsys. Laukdamas pirmojo istorinio čempionato vyras svarsto, kad jis gali būti ir paskutinis. 

Bent kartą ginti titulą namuose triskart Europos čempionė, lipanti ant garbės pakylos laiptelių visose svarbiausiose pasaulio varžybose, išties nusipelnė. Tris čempionatus iš eilės sosto neužleidžiantys vyrai sieks jį išsaugoti ir Kaune. „Kalbėjomės su komanda, treneriais. Kovosime dėl čempionų vardų, juolab kad tai gali būti vienintelis ir paskutinis kartas, kai čempionatas rengiamas Lietuvoje. Be to, čempionate dalyvaus mūsų sportininkai, kurie ir pradėjo žaisti aklųjų riedulį, pasiekė aukščiausių laimėjimų ir gali būti taip, kad po Rio de Žaneire bent pusė komandos nebesportuos. Tad mūsų tikslas – tapti Europos čempionais Kaune, Lietuvoje. O jei nepavyks, kovosime dėl garbės“, – dėsto federacijos vadovas. 
 

Tačiau gegužės viduryje su aukso apdovanojimais ir parolimpiniu kelialapiu rankoje iš Seule vykusių IBSA pasaulio žaidynių grįžusiai Lietuvos rinktinei tai padaryti bus nelengva – Kaune bus kovojama ne tik dėl Europos čempionų vardų, bet ir dėl kelialapio į Rio de Žaneirą, tad norinčiųjų jį pasiimti netruks, juolab kad kai kurioms rinktinėms tai bus paskutinė galimybė. „Kelialapius į Rio de Žaneirą iš Europos valstybių turime mes, švedai ir suomiai. O tokios komandos kaip čekų, belgų, turkų tikrai stiprios ir jos kovos“, – Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Karolis Levickis neabejoja, kad Mariui Ziboliui, Nerijui Montvydui, Genrikui Pavliukianecui, Mantui Panovui, Mindaugui Suchovėjui ir Mantui Brazauskiui, ginant čempionų vardus, teks paplušėti.

Lietuvos rinktinė Europos čempionate bus viena vyriausių. „Mūsų komandoje yra ir 40-mečių žaidėjų. Aklųjų riedulio srityje viskas po truputį keičiasi, žaidėjai jaunėja, bet mano vyrai įrodo, kad amžius – ne riba žaisti aklųjų riedulį aukščiausiu lygiu. Svarbiausia, kad žmonės motyvuoti“, – teigia Lietuvos rinktinės strategas. 
 

Be patyrusių komandos narių, yra ir jaunesnių sportininkų. Todėl, anot K. Levickio, kartų kaita vyksta sklandžiai: „Neturėtų būti taip, kad kam nors išėjus prasidės pergalių badas.“ O kaip didžiausią komandos stiprybę jis įvardija tai, kad visi šeši vyrai yra lygiaverčiai žaidėjai. 
 

Prieš čempionatą namuose Lietuvos rinktinė papildomo spaudimo nejaučia. „Svarbiausią darbą mes jau nuveikėme – iškovojome kelialapį į Rio de Žaneirą. Namuose žaidimas bus daugiau kaip šventė – ir mes, ir federacija, ir ilgamečiai žaidėjai, kurie žaidžia 20 metų ir daugiau, svajojome apie tokią šventę Lietuvoje ir laukėme jos ilgai“, – pasakoja K. Levickis. 

Pasirengimas šiam čempionatui niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Prieš čempionatą Lietuvos rinktinė turėjo dviejų savaičių stovyklą Vilniuje, kai žaidėjai, atidėję kasdienius darbus ir reikalus į šalį, treniravosi po dukart per dieną. „Atlikome didelį darbą. Viskas vyksta taip, kaip turėtų būti“, – ramiai kalba strategas. 

Lietuvių varžovai grupėje bus švedai, slovėnai, vokiečiai ir čekai. Pasak K. Levickio, visos šios komandos stiprios, gal tik vokiečius galima vadinti autsaideriais. „Tikrai bus ką veikti ir labai įdomu su jomis žaisti“, – neabejoja K. Levickis. 

14 Laisvės alėjos medžių Kaune jau papuošti čempionate dalyvausiančių komandų vėliavų spalvų mezginiais. Europos čempionatas liepos 5–12 d. vyks Kauno sporto halėje ir Sabonio krepšinio centre. Čempionate dalyvaus po 10 stipriausių Senojo žemyno vyrų ir moterų aklųjų riedulio komandų. Tris dienas (liepos 8–10 d.) rungtynės bus žaidžiamos abiejose arenose, o pusfinaliai ir finalai vyks Sabonio krepšinio centre. Čia bus surengtas ir čempionato uždarymas. 
 

Čempionato atidarymo šventė liepos 7 d. vyks viešbutyje „Park Inn“, kuriame ir apsistos čempionato dalyviai. „Atidarymas bus gana trumpas, dalyvaus Kauno miesto meras, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius. Pristatysime komandas, koncertuos „Chorų karų“ nugalėtojas aklųjų choras“, – čempionato uždangą praskleidžia L. Balsys. 

Čempionate dirbs 50 savanorių, tarp jų – 3 užsieniečiai. Pasak L. Balsio, prisikviesti talkinti savanorius buvo nelengva ir reikiama jų skaičių pavyko surinkti tik paskutinėmis pasirengimo dienomis. 

Įėjimas į visas rungtynes nemokamas. Tačiau galima įsigyti ir 2 eurus kainuojantį bilietą – jo savininkai dienos pabaigoje dalyvaus žaidime.

 Europos čempionato metu visos 66 aklųjų riedulio varžybos bus transliuojamos internetu, o rungtynes lietuvių ir anglų kalbomis komentuos garsinio vaizdavimo specialistai. 

Čempionato dalyviai, įsitikinęs Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas, daug laisvo laiko tomis dienomis neturės: „Mums buvo paskirtos varžybų dienos ir kiek dienų tai turi trukti, tad laikas suspaustas. Komandos pirmomis dienomis žais po dvejas rungtynes per dieną. Jei ir vyks į miestą, tai tik treniruočių dienomis ir po visų varžybų. Kultūrinė programa – kiekvieno asmeninis reikalas. Mes pasirūpinome viešojo transporto bilietais – čempionato metu viešuoju transportu jie galės naudotis nemokamai.“ L. Balsys griauna mitus, kad akliesiems ekskursijos ir išvykos po miestą neįdomios – su lankytinomis vietomis jie susipažįsta liesdami ar klausydamiesi pasakojimų. 

Aklųjų riedulys, pasak K. Levickio, ne tiek brangus, kiek specifinis sportas. Specifiškiausia yra aikštelė, kurioje visos linijos turi būti iškilios. Tokios salės yra dvi Vilniuje. „Neišsinuomosi paprastos salės – jos paruošimas kiekvieną kartą truktų 1,5–3 valandas. Turime klubo „Šaltinis“ salę, kurioje galime bet kada žaisti ir nereikia gaišti laiko ruošiant aikštelę“, – pasakoja treneris. 
 

Aklųjų riedulio žaidėjai dėvi juodus nepermatomus akinius, paprastai vilki marškinėlius ilgomis rankovėmis. „Yra specialiai mums pritaikytų, bet kartais žaidžiame ir su futbolininkų vartininkų kelnėmis, nes jos yra su papildomomis klubų apsaugomis. Mes taip pat naudojame klubų apsaugas ar dedame paminkštinimus, nes žaidžiant reikia šokinėti ant šono ir galima stipriai šią vietą sumušti“, – žaidimo niuansus dėsto treneris. 

Liepos 3 d. Kauno sporto halė ir Sabonio krepšinio centras bus pritaikyti žaisti aklųjų riedulį. Tada čia treniruotis pradės ir Lietuvos rinktinė. „Mūsų rinktinė turės trijų dienų pranašumą – kitos komandos į treniruotes atvyks liepos 6–7 dienomis“, – sako L. Balsys.

Rengdama Europos čempionatą, Lietuvos aklųjų sporto federacija tikisi ne tik čempioniško jo finišo, bet ir liekamųjų reiškinių – kad atsiras daugiau šia sporto šaka susidomėjusio jaunimo ir apskritai daugiau žmonių, susipažinusių su šiuo sportu. Žiūrovų antplūdžio rungtynėse organizatoriai nesitiki – dėmesiu jie nėra lepinami, paprastai į tarptautinius turnyrus, rengiamus Lietuvoje, ateina apie dvidešimt su aklųjų sportu nieko bendra neturinčių sporto mėgėjų. 
 

Tarp aklųjų ir silpnaregių Lietuvoje aklųjų riedulys – viena populiariausių sporto šakų. Kaip, pasak federacijos vadovo, ir lengvoji atletika, plaukimas. „Lietuvoje mes dažniausiai organizuojame 7 sporto šakų čempionatus. Mūsų federacijai priklauso 9 sporto klubai, jie buria apie 700–800 mėgėjiškai sportuojančių žmonių. Tai sudaro apie 10 proc. visų silpnaregių ir aklųjų“, – išdėsto statistiką L. Balsys. 

Kodėl Lietuva, turinti pasaulio elitui priklausančią vyrų komandą, iki šiol nesubūrė moterų aklųjų riedulio ekipos? „Pirmiausia silpnaregių ir aklųjų moterų yra mažiau nei vyrų. Mergaitėms šis sportas ne toks patrauklus, nes jis, kaip ir, pavyzdžiui, dvikovinės sporto šakos, yra šiek tiek šiurkštesnis. Be to, mažas skaičius ugdymo centrų – juos turime tik Kaune ir Vilniuje, tačiau Kaune nėra sporto salės, kurioje būtų galima žaisti aklųjų riedulį, o Vilniuje buvo susikoncentruota į berniukų sportą“, – susiklosčiusią padėtį aiškina federacijos prezidentas. 

Apskritai, kaip teigia federacijos vadovas, Lietuvoje populiarėjant aklųjų ir silpnaregių integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas, sporto reikalai prastėja: „Dažniausiai mokytojai tokius vaikus pasodina ant suolo ir nesuka galvos. Klasės didelės, mokytojai bijo rizikuoti, o valstybė neskiria etatų mokytojų pagalbininkams, kurie galėtų padėti neregiui per kūno kultūros pamokas. Tėvai, bijodami, kad jo vaiko neužgautų, gauna gydytojų atleidimus nuo kūno kultūros pamokų ir vaikas praranda judėjimo džiaugsmą. Labai sveikintina, kad specialiuose aklųjų ugdymo centruose nuo kūno kultūros pamokų atleidžiamas tik toks vaikas, kuris turi ypatingų sveikatos sutrikimų“, – Lietuvoje vyraujančias tendencijas dėsto L. Balsys.