Žolės riedulininkę darbe supa gėlės

Pajėgiausios Lietuvos žolės riedulininkės dar kartą įsitikino, kaip sunku pelnyti įvartį, kai vartuose stovi Rasa Čepienė. 
 

Gargžduose gyvenanti sportininkė atstovauja šalies vicečempionei Vilniaus „HFTC-Tauro“ komandai ir visada atvažiuoja į jos rungtynes. 

Ne pirmoji, lankiau lengvosios atletikos treniruotes. Gimiau ir augau Gargžduose, tačiau mokiausi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje ir mėčiau diską. Mane tobulino puikus treneris Jonas Barauskas. Bet patyriau rankos traumą ir nebegalėjau mėtyti. Buvau fiziškai stipri, mėgau su žaidimu susijusias sporto šakas. 
 

Treneris pasiūlė žaisti žolės riedulį, nes puikiai pažinojo ilgametį Šiaulių „Tauro“ moterų komandos trenerį Rimantą Čaikauską. Jis ir sako: „Pabandome.“ Taip prie žolės riedulio nuo 1986 m. iki šiol ir pasilikau. 

Galima sakyti, taip. Tuometis „Tauro“ komandos antrasis treneris Stanislovas Monkus manyje kažką įžvelgė ir pasakė, kad būsiu vartininkė. Kaip pastatė į vartus, taip ir stoviu. 
 

Žiūrovai kartais nepastebi gynėjų klaidų, o kai vartininkė praleidžia įvartį, iš karto matyti. Vartininkės duona nėra skalsi. Visą laiką esu įsitempusi. Kai bėgioji aikštėje, įtampos nejauti, o kai stovi vartuose ir stebi žaidimą, tavimi teka lyg elektros srovė.

Ilgiausiai – Šiaulių „Taurui“. Va čia tai buvo komanda! Profesionali, rimtai žiūrėjo į žolės riedulį. Vienerius metus dar žaidžiau Taškento „Politodele“, bet kai Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais sustiprėjo moterų žolės riedulys, vėl grįžau į Šiaulius. 
 

Kai treneris R. Čaikauskas išvažiavo dirbti į Vilnių ir subūrė „HFTC- Tauro“ komandą, paprašė jai atstovauti. 

Sunku pasakyti, kaip bus. Niekada nesakau „ne“. Ir šiemet ketinau nebežaisti, o žaidžiu. Treneris paprašė ir sutikau. Tačiau mano metai jau ne tie – rugpjūčio mėnesį sukaks 47-eri, laikas vietą užleisti jaunimui, tegul kaupia patirtį. 
 

Kai stoviu vartuose, galva dirba, bet kojos jau nebe tos. Jau ir špagatą sunku padaryti, ne ta reakcija. Patirties sukaupiau nemažai, bet, kaip sakoma, net pati gražiausia pasaka turi savo pabaigą. Lietuvos čempionatuose dar būtų galima žaisti, tačiau kai išvažiuoji į tarptautines varžybas, pajunti savo metus: ko nors nepadarai, trūksta jaunatviškumo, reakcijos. 

Pirmiausia reikia to norėti. Jeigu bus noras, bus ir atitinkamas pasirengimas. Antra, reikia daug dirbti, siekti užsibrėžto tikslo. Šiuolaikinis jaunimas kitaip žiūri į žolės riedulį. Mes gyvenome mėgstama sporto šaka, pamatėme pasaulio, kuris anksčiau buvo uždaras. Dabar jaunimui viskas atvira, lieka tik sportu sudominti.
 

Mes pačios verždavomės sportuoti, o dabar jaunimo reikia prašyti, kad ateitų. Vartininkių Lietuvoje buvo ir yra neblogų, tačiau viena ištekėjo ir nebegrįžo, kita metė, trečiai vėjai galvoje. Vartininkė yra vartininkė – ar ji bloga, ar gera, kas nors turi stovėti vartuose. 

Labai įsiminė 1989 m. pasaulio jaunimo čempionatas Kanadoje, ten atstovavau SSRS jaunimo rinktinei ir laimėjome bronzos medalį. Kaip vartininkei, man teko pagrindinis krūvis. Tada rinktinėje žaidė dar dvi Lietuvos žolės riedulininkės Rasa Krikščiūnaitė ir Ramunė Pilkauskaitė.
 

Niekada neužmiršiu ir per Europos klubų čempionatą su Šiaulių „Tauru“ laimėto bronzos medalio. Kai atstovavau Lietuvos rinktinei, gerai žaidėme per Europos uždarų patalpų čempionatą – tapome vicečempionėmis. Esu sukaupusi daug prizų, skirtų geriausiai čempionatų, įvairių turnyrų vartininkei. 

Gargžduose anksčiau buvo populiarinamas žolės riedulys, o pastaraisiais metais nebe. Lietuvos vicečempionei „HFTC-Taurui“ atstovauja dar viena gargždietė Inesa Puidokienė, su ja visur kartu važinėjame. 

Jau 10 metų vystau savo verslą Klaipėdoje – prekiauju gėlėmis. Didelis džiaugsmas – mano šeima. Vyras Vilius, sportavęs mokyklos laikais, mane palaiko, nebara, kai į namus parsitempiu didžiulę vartininkės mantą, džiaugiasi mano pergalėmis. Užauginome dukrą Skirmantę, ji mums padovanojo anūkę Milėją, jai dar nėra nė pusantrų metukų. 
 

*  *  *
 

Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas: „Žolės rieduliu Rasa susidomėjo vėlai. Puikių fizinių domenų mergina labai greitai įsisavino vartininko įgūdžius. Ji išsiskyrė dideliu talentu patikimai saugoti vartus. „Tauro“ komandoje moteris konkuravo su ilgamete vartininke Stase Monkevičiūte, ją netrukus pakeitė. 
 

Rasa tapo viena geriausių SSRS aukščiausiosios lygos, kurioje žaidė 12 komandų, vartininkių. Ji atstovavo SSRS jaunimo rinktinei. Kaip vartininkė, Rasa labiausiai sublizgėjo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Atėjo brandos amžius, sukaupta didžiulė patirtis. „Tauro“ moterų žolės riedulio komanda pradėjo žygį per Europą ir 1993 m. dalyvavo savo pirmajame Europos uždarų patalpų čempionate, penkis sezonus žaidė aukščiausiojoje lygoje. 

Rasa visą laiką buvo pagrindinė Lietuvos rinktinės vartininkė. Mes turime daug jaunų šios pozicijos žaidėjų, tačiau Rasa už jas yra visa galva pranašesnė. Ji aukšta, vikri, atsidavusi žolės rieduliui. Puikiai jaučia žaidimą, yra didelis komandos autoritetas. Rasa yra visa Lietuvos moterų žolės riedulio istorija. Šiemet per Lietuvos čempionatą niekam nekilo abejonių, kam skirti geriausios vartininkės prizą. Buvo vienintelė kandidatė – Rasa Čepienė. Tokia vartininkė kaip Rasa – pusė komandos.“