Valtis – jautri kaip smuikas

Dukart  Europos čempionė (1967 ir 1969 m.), sidabro (1965) ir bronzos (1963 m.) medalių laimėtoja, 10 kartų Lietuvos čempionė (1957-1966m., penkerius  metus  trenere Vokietijoje dirbusi Sofija Grucova į valtį jau nebesės ir senjorių varžybose nedalyvaus. Jai skauda kelių sąnarius, neužilgo vienas jų bus “remontuojamas”. Paskutinį kartą S. Grucova irklavo prieš 10 metų.

Tituluota irkluotoja su dideliu malonumu stebėjo šiemetinį Lietuvos čempionatą ir stebėjosi, kad tiek mažai buvo jos mėgstamų porinių keturviečių įgulų: “Lietuvoje irkluotojų daug, bet dalyvauti rimtose varžybose nelabai yra kam, žinoma, išskyrus tuos, kurie yra jau žinomi. Ypatingai nedaug liko moterų. Pamaina auga, bet  lėtai progresuoja, o norėtųsi greičiau. Moterų porinės keturvietės praktiškai nėra iš ko suburti. O jeigu ji ir būtų suburta, nedaug ką pasiektų. Esu atitrūkusi nuo administacinių reikalų, gal trūksta finasavimo, gal inventoriaus."
 

Džiaugiuosi jų sportiniu ilgaamžiškumu, meile irklavimui. Vis dar jaunatviškos ir gerai irkluoja Audronė Dumšienė ir Birutė Gečiauskienė. Kiek mažiau aktyvios kitos, tačiau jos visada būna ant kranto per įvairias irklavimo varžybas. 
 

Man grįžus iš Vokietijos, kur jų veteranai aktyviai ir gausiai sportuoja ne dėl rezultatų, o dėl savo sveikatos, pasidarė pavydu. Surinkau dalį savo auklėtinių ir liepiau joms vėl pradėti sportuoti. Pakviečiau jas į Liubeką, kur dirbau irklavimo klubo trenere, kad jos išsamiau susipažintų, kaip veteranai irkluoja. 

Tos mergaitės, 20 metų nesėdėjusios valtyje, vos nenumirė, bet visos prisiekė, sakydamos, kad, trenere, mes tikrai irkluosime! Nuo tų 1994-ųjų mano auklėtinės dalyvauja pasaulio veteranų čempionatuose, porinės keturvietės ir porinės dvivietės įgulos tapo planetos veteranių čempionėmis. Sportininkės skrido netgi į Australiją, Kanadą, o dabar jau krapšto pinigus kitų metų kelionei į Naująją Zelandiją.  

Taip, labai patenkintos ir jos, ir aš. Mokinės pabėga nuo tos rutinos, puodų, kasdienybės, prie vandens patiria dideles emocijas. 
 

Ne, šito negaliu pasakyti. Irklavimas Vokietijoje – viena populiariausių sporto šakų. Šalis didelė, tai ir irklavimo klubų begalės. Jų veteranai sportuoja iki  mirties. Mano klube buvo du atvejai, kai per treniruotęs irkluotojai gavo infarktą ir mirė valtyje. Vokietijos irklavimo klubai labai patrauklūs, jaukūs, tiesiog šeimyniški. Su savo regalijomis, tradicijomis. 

Dešimt metų praleidote didžiajame sporte, pelnėte daug svarių pergalių, o ar  galite teigti, kad …
… nelaiku gimiau. Taip, tikrai nelaiku. Nė karto neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nes į jų  programą moterų irklavimas buvo įtrauktas tik 1976-aisias Monrealyje, kai aš savo sportinę karjerą jau buvau baigusi. Iki tol moterys buvo diskriminuojamos ir galėjo dalyvauti tik atviruose Europos čempionatuose, netgi ne pasaulio. 

 

Buvau arba yrininkė, arba irklavau vienvietę. Yrininkės pareigos valtyje – pačios atsakingiausios. Yrininkė turi pasižymėti ne tik fizine jėga, bet ir gerai apgalvoti taktiką, mobilizuoti komandą, ypač tame “mirties” taške, kuomet jau nieko nebesinori. 
 

Pirmiausiai reikia pačią save priversti gerai irkluoti visą distanciją, tada kitoms jau nieko nebelieka, tik sekti yrininkės pavyzdžiu. Kaip sakoma, yrininkas pralaimi - komanda laimi. Jeigu laimėjo, tai - komanda, o jei pralaimėjo - visada kaltas yrininkas. 

Yra. Man labai patinka abi mūsų porinės dvivietės bei jų yrininkai Saulius Ritteris ir Milda Valčiukaitė. Irklavimo technika yra labai sudėtinga, reikia gerai žinoti fizikos dėsnius. Valtis - kaip smuikas, be galo jautri, ją reikia jausti ir netrukdyti slysti į priekį. 

Nebūtinai stiprus sportininkas gali būti geru yrininku. Jis turi pasižymėti stipria valia ir jausti kiekvieną neteisingą už save sėdinčių komandos draugų judesėlį. Gali galingi sportininkai susėsti į vieną valtį ir nepaplaukti. Būdama SSRS rinktinėje, svėriau 57 kg, komandos draugės irgi nė ką daugiau svėrė. 

Buvome mažos, visi iš mūsų juokėsi, bet mes laimėdavome. Mūsų irklavimas ir technika buvo optimali, irklavome optimaliais greičiais.