Svarbiausia – nestabdyti

Lietuvoje greitasis nusileidimas (angl. downhill) nėra pati populiariausia dviračių sporto rūšis – ja užsiima apie 200 žmonių, tik keli sportuoja beveik profesionaliai. Vienas tokių – Kęstutis Kilikevičius. Jis yra daugkartinis Lietuvos ir Baltijos čempionatų prizininkas. Kęstutis šiemet pirmą kartą dalyvavo Europos čempionate Slovėnijoje.

K. Kilikevičius teigia, jog sportas jam tėra laisvalaikis – jis tarnauja Lietuvos kariuomenėje ir rūpinasi mūsų valstybės saugumu.

Greitasis nusileidimas yra kalnų dviračių sporto šaka, tikslas – trasa nusileisti žemyn kuo greičiau. Trasa nėra asfaltuota. Kaip tik joje netrūksta įvairių tramplinų, duobių ir panašių kliūčių. Tai panašu į motociklų kroso varžybas, tiesiog čia važiuojama dvirate priemone be variklio. 
 

Lietuvoje šis sportas nėra itin populiarus – juo užsiima apie 200 žmonių. Vieni aktyviau, kiti tik retkarčiais išrieda pasivažinėti savo malonumui. Trasų reikalai, kaip ir daugelio kitų ekstremalių sporto šakų Lietuvoje, prasti. Trūksta teigiamo savivaldybių požiūrio. Legalios trasos neturime, nors buvo bandyta daugybę kartų tartis su valdininkais. Prieš kelerius metus buvome įsirengę trasą Vilniuje, Liepkalnyje. Joje vykdavo varžybos, ši trasa buvo legali, tačiau pasikeitus tos vietos savininkams trasos nebeliko. Kiekviename mieste yra skirtingas požiūris, pavyzdžiui, Kaune turime praktiškai legalią vietą, o Vilniuje šiuo metu sunkiau. 

Patys dviratininkai. Lietuvoje realiai nėra tinkamų gamtinių sąlygų, nes nėra kalnų. Geriausiu atveju reljefo iškilimus galime vadinti kalvomis. Pavyksta susirasti kokį statesnį nuolydį, tada pradedame juo važinėti, pasidarome kliūtis, tramplinus ir taip atsiranda trasa. Viskas padaroma savo rankomis.
 

Baltijos šalyse gamtinės sąlygos panašios, bet kiekvienoje šalyje yra kitoks požiūris. Sakykime, Latvijoje yra geriausia situacija – jie turi oficialias trasas, sportininkų lygis yra aukštesnis. Estijoje greitasis nusileidimas kiek apmirė ir tik pavieniai žmonės tuo užsiima, nors ten geografinės sąlygos, mano manymu, yra geriausios. Lietuvoje gerai tai, kad trasos įrengtos pačiame mieste. Pavyzdžiui, Vilniuje jų yra Karoliniškėse, Gariūnuose, Rokantiškėse ir kitur, o Latvijoje nuo didesnių miestų iki gerų trasų reikia važiuoti apie penkiasdešimt kilometrų. 
 

Būna labai juokinga, kai sportininkai iš užsienio skundžiasi sąlygomis savo šalyse. Čekai pasakojo, kad jų aukščiausia trasa yra „tik“ 1 600 m aukštyje, tad sužinoję apie mūsų kelis šimtus metrų virš jūros lygio, buvo apstulbę. Įdomu tai, jog net esant prastoms sąlygoms, mūsų krašto sportininkų lygis yra gana aukštas. Ir mes, ir kaimynai latviai rieda pasitikėdami savo jėgomis, galbūt dėl to kartais pavyksta aplenkti tuos dviratininkus, kurie turi puikias sąlygas. Tereikia tik atleisti stabdžius ir nebijoti. 

Tai buvo pirmas mano startas tokio lygio varžybose. Neturėjau išsikėlęs tikslų, tiesiog norėjau išbandyti savo jėgas aukščiausio lygio varžybose. Tikrai buvo labai sudėtinga – kol trasos buvo sausos, buvo galima mėginti siekti rezultato, bet palijus išsimalė, padidėjo duobės, buvo labai techniškas ir sudėtingas ruožas. Visgi finišuoti pavyko ir dėl to džiaugiuosi. Reikia daug treniruotis, kad pasiekčiau aukštų rezultatų. Tam, kad nuvažiuotum į čempionatą, reikia daug pagalbos, nes vienas ten tiesiog visko nespėji – reikia ir mechaniko, kad dviratį patvarkytų, ir kad valgyti kas padarytų, nes vienam viską padaryti labai sunku. 


 

Tikras greitojo nusileidimo dviratis turi specialią šakę, pagamintą pagal motociklų kroso modelį. Pats dviratis yra ilgesnis, sunkesnis, turi hidraulinius stabdžius, amortizatoriai privalo atlaikyti didžiulę jėgą, ratai sustiprinti, plačios padangos, gaminamos iš kitokios gumos nei įprastiems dviračiams. Toks naujas dviratis, tinkamas lėkti kalnais, gali kainuoti apie du tūkstančius eurų. Tiesa, Baltijos šalyse galima važiuoti ir su kur kas paprastesniais ir pigesniais dviračiais. 
 

Taip, šią vasarą kartu su dar keturiais dviratininkais iš Lietuvos apsilankėme Prancūzijos ir Šveicarijos Alpėse, kalnų aukštis siekė du tris kilometrus. Miestelyje, kuriame buvome, yra daugybė trasų, įrengti keltuvai. Tai viena geriausių vietų Europoje šiam sportui. Prieš kelerius metus ten vyko pasaulio čempionato etapas, tad galite įsivaizduoti, kokio aukšto lygio tai trasa. Leidžiantis ja, geriausiai net nestabdyti, o tiesiog kontroliuoti dviratį įgūdžiais – ji tokia stati, kad net nėra vietos sustoti. 
 

Visi pradeda su paprastais dviračiais, kai kurie – su visiškom lūženom. Pradžioje riedi takeliais, tarp medžių, o ne šokinėji nuo tramplinų. Jei tai sudomina, investuoji į kūno apsaugas, gerą dviratį ir leki į trasą. 

Gali atrodyti, kad šios sporto šakos atstovams visą laiką tenka gydytis lūžius ar kitas traumas, bet man per penkerius aktyvaus važinėjimo metus tik kartą lūžo kaulai ir kartą plyšo čiurnos raiščiai. Kitų sporto šakų atstovai traumų patiria kur kas daugiau. Didžiausia tikimybė susižeisti būna tada, kai dar nėra įgūdžių, bet vėliau traumos ištinka retai. Aišku, nubrozdinimai ir mažos žaizdelės lydi nuolat. Pamenu, kai per pačias pirmas savo varžybas važiavau ir kritau galva į žemę – pavyko neprarasti sąmonės. Kažkas iš krūmų ištraukė dviratį, padavė, aš atsisėdau ir važiuodamas „atsijungiau“, nes smūgis buvo labai stiprus.