Komanda turi būti vieninga

Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui sportas nėra svetimas. Nuo 14 metų jis aktyviai sportavo, žaidė rankinį, o vėliau susižavėjo sunkiąja atletika. Mokėsi ir kovinės savigynos, karatė imtynių paslapčių, savo malonumui kilnojo svarmenis. 

Tapęs Alytaus meru, V. Grigaravičius sporto irgi nepamiršta, varžybose būna dažnas svečias, pagerbia miestui nusipelniusius sportininkus, susitinka su sporto žmonėmis. 
 

Yra nemažai spręstinų klausimų. Sudaryta darbo grupė, į kurią pakviesti ne tik savivaldybės atstovai, bet ir žmonės, turintys didelės sporto patirties. Laukiame jų darbo rezultatų, ką jie pasakys, ką rekomenduos, kaip geriau organizuoti sportinę veiklą. Pati mūsų sporto bazė gera. 
 

Teko kalbėtis su Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu direktoriumi Edžiu Urbanavičiumi. Jo paklausiau, kaip Alytaus sportas atrodo Lietuvos mastu. Išgirdau, kad vertinamas labai palankiai, esame aukščiau nei vidurkis. Sporto bazė išplėtota, ja naudojamasi ir tai duoda gerų rezultatų. Tačiau pati veikla galėtų būti dar aktyvesnė, vykti daugiau sporto renginių, į sportinę veiklą, sporto būrelius turėtų būti labiau įtraukiami mokiniai. Tobulėjimui, kaip sakoma, ribų nėra. 

Norėsime ir stengsimės, kad sporto veiklos finansavimas būtų skaidrus, kad neliktų nuskriaustų. Visiems turėtų būti aišku, kodėl skiriamas būtent toks finansavimas ir kodėl tokiai sporto šakai, o ne kitai. Alytuje populiarinama daug sporto šakų, arti trisdešimtiems, ir joms reikalinga parama. 

Jau minėjau, kad norėtųsi, jog mieste vyktų daugiau sporto renginių, kad daugiau vaikų ir jaunimo naudotųsi šia sporto baze. Tada bus didesnė tikimybė, kad įvairiose sporto šakose išaugs daugiau Lietuvą garsinančių alytiškių. Kai Alytuje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė kontrolines rungtynes su suomiais, teko bendrauti su šalies krepšinio federacijos prezidentu Arvydu Saboniu. Jis prisiminė, kaip ankstesniais metais Alytuje pats treniruodavosi su Lietuvos rinktine ir teigė, kad mūsų mieste sporto bazė gera. Jis mano, kad jeigu turėtume ir gerą viešbutį, atitinkantį visus reikalavimus, mieste sportinė veikla dar labiau pagyvėtų. Taigi, vienas pamąstymų – ieškoti būdų, kaip tokį viešbutį pastatyti. 
 

Dar viena Alytaus silpnoji vieta – kad įvairaus amžiaus žmonės neturi kur savaitgaliais leisti laisvalaikio. Yra vienas kino teatras, sporto aikštynų, tačiau juk ne visi žmonės sportuoja, o ir nemažai jaunimo turi kitokių pomėgių. Norėtųsi, kad Alytuje būtų kultūringo laisvalaikio praleidimo centras. Bandome pritraukti investuotojų su savomis idėjomis ir  mintimis. 

Mūsų miestas gražėja, yra gyvas, tai labai smagu, bet kur praleisti savaitgalius, visiems kartu pabūti su šeimomis? Daug kas renkasi Druskininkų sniego areną, vandens parką, kiti – Vilnių, Birštoną, Palangą. Tačiau lygiai taip pat turiningai laiką būtų galima leisti ir Alytuje. Pora kilometrų nuo miesto yra nuotykių parkas „Tarzanija“. Kadangi jis yra šalia miesto ir gausiai lankoma alytiškių, kyla mintis ten įrengti ir dviračių takų. Tada miestelėnai į „Tarzaniją“ galėtų atvykti dviračiais.  

Pasakykite man, o kas su futbolu darosi visoje Lietuvoje? Teko bendrauti su Lenkijos merais, jie manęs klausinėjo, kur slypi fenomenas, kad Lietuvos – tokios nedidelės valstybės, gerokai mažesnės už Lenkiją, krepšinis, nors keičiasi kartos, visą laiką stiprus, nuolat tarp pasaulio lyderių. O kodėl taip nėra su Lietuvos futbolu?
 

Ankstesniais metais žavėjo „Žalgirio“ futbolininkai, o dabar garas, ta geroji futbolo dvasia, jau išsikvėpė, ir futbolas tiek Lietuvoje, tiek ir Alytuje merdi. Alytuje matau nesveiką konkurenciją, trenerių nesusikalbėjimą, skirtingą ateities viziją. Vienas mato vieną kelią, o kitas – kitą. Nėra vieningos komandos, kuri susirinkusi nuspręstų, kad reikia eiti tokiu keliu, suremtų pečius ir dirbtų išvien. Gal tada atgimtų Alytaus futbolas. Lygai tas pats ir su miesto tinkliniu. 


 

Fenomenas – rankinio komanda, antrus metus iš eilės per Lietuvos čempionatus tampanti vicečempione, garbingai ir gražiai besivaržanti su profesionalais. Tai pavyzdys, kad nebūtina turėti stiprių finansinių rėmėjų, nes miesto rankinis, palyginti su kitomis sporto šakomis, nedaug finansuojamas. 
 

Vienos ar kitos sporto šakos populiarumas, sportininkų meistriškumas priklauso ir nuo trenerių, kaip jie sugeba pritraukti jaunimą ir jį ugdo. Alytuje atsirado nauja sporto šaka, pritraukusi daug entuziastų, tai – šaudymas iš lanko. Šią sporto šaką pamėgo ir neįgalieji, jie aktyviai treniruojasi, dalyvauja varžybose. Svaresniems lankininkų rezultatams pasiekti, žinoma, reikės laiko.   

Alytaus, kaip ir kitų miestų problema, ta, kad treneriai augina, rengia sportininkus kažkam. Jie namie treniruojasi tol, kol baigia mokslus, gimnazijas, ir išvyksta studijuoti į aukštąsias mokyklas, o savo sportinę karjerą tęsia pas kitus trenerius. Alytuje yra nemažai dziudo meistrų, mėgstamos sporto šakos amato išmokusių iš gabių trenerių. Bet jie iškeliavo į didžiuosius miestus ir jiems atstovauja, gina jų klubus. Lygiai kaip ir kitų sporto šakų atstovai.

Tai užprogramuota. Vis galvoju, kaip rasti tam atsvarą. Galbūt Alytuje turėtų būti aukštoji mokykla, susijusi su sporto veikla, ar Lietuvos sporto universiteto filialas. Mes turime kolegiją, dalis alytiškių joje mokosi, bet dalis – didžioji dalis – išvažiuoja į kitas mokymo įstaigas. 

Dažnai. Jie nori daugiau dėmesio, supažindina su savo sporto šaka, jos problemomis ir vizijomis. Dažnai bendraujame ir su krepšinio, tinklinio, rankinio, dziudo, šaudymo iš lanko atstovais. Daug kalbamės su futbolininkais ir mėginame rasti bendrų sąlyčio taškų, kad jie galų gale susėstų prie bendro stalo, nesipyktų tarpusavyje, o pradėtų dirbti miesto labui. 
 

Kai dirbau policijoje, sportuodavau kiekvieną dieną, į mano dienotvarkę įeidavo spartusis ėjimas, bėgimas, 40 minučių dirbdavau su svarmenimis. Kiekvieną dieną sportui skirdavau po dvi valandas. Dabar tokios prabangos negaliu sau leisti. Tačiau kiekvieną rytą mėginu nueiti bent po tris kilometrus. Po to – dušas, pusryčiai ir darbas. Anksčiau nemažai dėmesio skyriau mitybai, o dabar net nespėju laiku pavalgyti. Tai nėra gerai organizmui – jis pradeda kaupti riebalų atsargas. Tačiau stengiuosi nepasiduoti.