70 metų jubiliejų švenčiantis irklavimo treneris trakiškis Vladislavas Sokolinskis tikisi išugdyti dar ne vieną čempioną
Jubiliejus Vladislavo Sokolinskio gyvenimo ritmo nepakeitė. Rūpesčiai – tie patys, o pagrindinis tikslas – auginti naujus irklavimo čempionus. Jam didžiausias malonumas – kai mokiniai pasiekia gerų rezultatų. „Tada ir nesensti, nuotaika gera, viskas puikiai klostosi“, – sako 1945 m. lapkričio 16-ąją gimęs treneris.
Irklavo ir dvi iš trijų V. Sokolinskio dukrų. Jubiliatas džiaugiasi, kad visos trys baigė aukštuosius mokslus, neišvažiavo į užsienį ir dabar dirba Lietuvoje.
Tęsė mokytojų pradėtus darbus
Visas V. Sokolinskio gyvenimas prabėgo prie ežerų. Jaunystėje pats gerai irklavo, tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu, įvykdė SSRS sporto meistro normą. Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino irklavimo entuziastai, fizikos mokytojas Petras Vainauskas ir architektas Romas Jurgilas, jaunajam trakiškiui įskiepiję meilę irklavimui.
Šiuos žmones būtų galima laikyti Trakų irklavimo pradininkais. Tada Vladislavas nepagalvojo, kad būtent jam ateityje bus lemta tęsti savo mokytojų pradėtus darbus.
V. Sokolinskis iš pradžių irklavo porinę dvivietę su Zenonu Šavareika, jis vėliau tapo pirmuoju Trakų rajono policijos vadovu. Kai pasiekė didesnį meistriškumą, Vladislavo treneriu tapo vienas geriausių to meto irklavimo specialistų vilnietis Jonas Pavilionis. Trakiškis nepatingėdavo atvažiuoti į Vilnių išklausyti puikių irklavimo pamokų.
Kai Z. Šavareikai iškilo bėdų dėl sveikatos, Vladislavas sėdo į vienvietę. Sekėsi gana gerai, apie šešerius metus laimėdavo Lietuvos čempionatus. Pergales skynė tol, kol atsirado Vytautas Butkus, Monrealio olimpinių žaidynių vicečempionas, perėmęs lyderio vaidmenį. Tada Vilniaus pedagoginiame institute V. Sokolinskis studijavo ketvirtame kurse. Po mokslų jis buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Iš pradžių tarnavo Rygoje, tapo ginkluotojų pajėgų čempionu ir vicečempionu, o vėliau – Vilniuje.
Subūrė eksperimentinę grupę
Po tarnybos sovietų armijoje prasidėjo V. Sokolinskio trenerio karjera. Tuometis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas Viktoras Želvys ir šios draugijos irklavimo vyriausiasis treneris J. Pavilionis jam pasiūlė Lietuvoje surinkti irkluotojų grupę ir juos sukviesti į Trakų internatinę mokyklą.
„V. Želvys man davė mašiną, vairuotoją ir pradėjau važinėti po Lietuvą. Į Trakus atsivežiau puikių fizinių duomenų irkluotojus Kęstutį Bartkų, Valdą Vilkelį, Algimantą Mačiulį, Virginijų Inokaitį, Kęstutį Babarską, Vytautą Domarką ir kitus. Grupėje buvo apie 13 irkluotojų. Sportininkams pasakiau, kad jie ne tik stropiai treniruotųsi, bet ir gerai mokytųsi. Su nepažangiaisiais teko atsisveikinti, nors sportinio talento jiems ir netrūko“, – prisimena jubiliatas.
Penkios irkluotojų kartos
Dabar V. Sokolinskis sako, kad be disciplinos ir motyvacijos nieko nepasieksi. Žinoma, ir pačiam reikia rodyti pavyzdį. Jis suskaičiavo, kad, dirbdamas 45 metus, išugdė net penkias irkluotojų kartas. Nors dirba nelengvomis sąlygomis, visą laiką prie vandens, tačiau sveikas, drūtas, visada geros nuotaikos. „Man dar viskas prieš akis. Žmogus turi gauti tai, kas jam priklauso“, – šyptelėja.
Jam labiausiai skaudu, kad neišaugo olimpiečių iš jo pirmosios grupės, suburtos 1972-aisiais. „Trakų internatinė mokykla buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, kurioje buvo suburti perspektyvūs irkluotojai iš visos Lietuvos. Ji man kainavo labai daug nervų. Prisimenu, kai rugsėjo 1-ąją skambutis visus sukvietė į klases, Trakuose irkluotojų niekas nepriėmė. Nepatingėjau nuvažiuoti į Švietimo ir mokslo ministeriją, patekau pas ministrę ir viską išdėsčiau, pasiguodžiau, kad darbas eina perniek. Ministrė mane nuramino sakydama: „Važiuok namo, viskas bus gerai.“
Tais laikais tėvams kas ketvirtį reikėjo mokėti už vaikų išlaikymą internatinėje mokykloje. Pagalbos ranką ištiesė „Žalgirio“ sporto draugija, ji viską apmokėdavo. Apie mūsų irkluotojų grupę sužinojo Maskva, ji išsiuntė savo specialistus domėtis, kaip Trakuose rengiami irkluotojai. Kadangi mano auklėtiniai buvo SSRS čempionai ir prizininkai, atstovaudavo SSRS jaunių rinktinei per pasaulio jaunių čempionatus ir laimėdavo medalių, iš Maskvos pradėjau gauti sportinio inventoriaus, aprangos, pinigų įvairioms treniruočių stovykloms rengti“, – prisimena V. Sokolinskis.
Susirgus tuomečiam Trakų internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojui Zigmui Juknai, penkerius metus tas pareigas teko eiti V. Sokolinskiui. Tačiau 1985-aisiais po ilgų diskusijų nebeliko Trakų internatinės mokyklos, ji buvo perkelta į Vilnių.
Viską pradeda iš naujo
„Dabar vėl pradedu iš naujo, auginu penktąją irkluotojų kartą. Surinkau grupelę mergaičių iš Jiezno, Pivašiūnų, Kaišiadorių, Šiaulių, Kupiškio ir jas treniruoju“, – tęsia jubiliatas.
Pirmieji metai buvo daug žadantys. Gerai padirbėjus vos šešis mėnesius, Vladislavo vadovaujamos mergaitės tapo Lietuvos jaunių dviviečių ir keturviečių įgulų čempionėmis. „Tokius rezultatus sportininkės paprastai pasiekia po poros ir daugiau metų, o jos nustebino ir mane patį. Dabar jaučiuosi kaip anais laikais: mergaitės gyvena irklavimo bazėje, iš Lietuvos olimpinio sporto centro gauna maitinimą. Irkluotojos rimtai dirba, manau, greitai sulauksime gerų rezultatų“, – įsitikinęs jubiliatas.
Treneris dabar nori išugdyti komandą, startuosiančią III olimpinėse jaunimo žaidynėse 2018-aisiais Argentinoje. „Manau, kad man pasiseks, negaliu nuvilti mokinių. Turiu išvesti jas į didįjį kelią. O po to mokines atiduosiu kitiems. Kai jos bus didesnio meistriškumo, atsiras, kas jas paims“, – teigia V. Sokolinskis.
Dėl auklėtinių – ir rūpesčių
Jubiliatas džiaugiasi, kad jo auklėtinis Mykolas Masilionis tapo Lietuvos rinktinės treneriu ir dirba kartu su patyrusiu italu Giovanni Postiglione. Trakiškiui patiko šio Italijos specialisto per neseniai vykusį trenerių seminarą pasakyti žodžiai, kad tai, kas dabar pasiekta, yra visų Lietuvos trenerių, o ne jo vieno, nuopelnas.
„Vieni jam daugiau padeda, kiti mažiau. Gerai, kad dabar viskas vienose rankose. Šis treneris toliau tobulina ir mano mokinį Rolandą Maščinską, kurį pačiu laiku susodinau į porinę dvivietę su Sauliumi Ritteriu“, – džiaugiasi jubiliatas.
Tik, va, iškilo rūpesčių dėl Vytauto ir Andriaus Lapatiukų. Pastarasis, kiek sušlubavus sveikatai, išvažiavo pas motiną į Vokietiją ieškoti darbo. Treneriui ypač svarbu, ar gabus irkluotojas bus įtrauktas į rinktinę ir gaus finansavimą. Kitas brolis treniruojasi Trakuose ir yra vienas kandidatų patekti į porinę keturvietę, jau turinčią kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.