Rankinis – net Everesto pašonėje

Iš pradžių atrodė, kad Gintautas Stasiulevičius bus puikus futbolininkas. Prieš tarnybą sovietinėje kariuomenėje jis buvo kviečiamas į reprezentacinės to meto Lietuvos komandos Vilniaus „Spartako“ dublerius.

Tačiau įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą jis atrado rankinį. Ir susiejo su juo tolesnį savo gyvenimą. Rankinis G. Stasiulevičiui padovanojo ir antrąją pusę – žymią rankinio vartininkę Rožę Krumcholcaitę-Stasiulevičienę. Kartu rankininkų šeima gyvena jau 57 metus.

Ir baigęs sportininko karjerą, kuri nebuvo labai ilga, G. Stasiulevičius tebegyveno rankiniu – buvo šios sporto šakos teisėjas, vėliau treneris. Treniravo Kauno „Žalgirio“ moterų komandą, Lietuvos moterų ir vyrų rinktines, Nepalo vyrų rinktinę, buvo mokslinės metodinės grupės, rengusios SSRS rankininkes Monrealio olimpinėms žaidynėms, vadovas, dukart olimpinės čempionės Aldonos Česaitytės-Nenėnienės pirmasis treneris.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, G. Stasiulevičius dirbo Lietuvos rankinio federacijos prezidentu, buvo Europos rankinio federacijos vykdomojo komiteto narys.40 metų išdirbęs LKKI, mokslų daktaras G. Stasiulevičius parašė ne vieną sporto mokslo knygą. 

Lapkričio 17 d. jam sukanka 80 metų. 

Apie G. Stasiulevičiaus gyvenimo vingius – jo paties lūpomis.
 

Sibiras. Gimiau Kalvarijoje, bet 1941 m. antruoju ešelonu su mama ir seserimi iš Lietuvos buvau išvežtas į Sibirą. Tada man buvo penkeri. 1947 m. mama su mumis dviem iš Altajaus krašto pabėgo į Lietuvą. Lyg ir pavyko kažkaip įsikurti Lietuvoje, bet 1951 m. mamą ir seserį vėl išvežė. O aš tada buvau įformintas vaikų namuose. Į juos atėjo du vyrukai iš organų. Sėdime ant lovų, klausia: „Stasiulevičius yra?“ Jiems atsako: „Ne, tik Stasiulis.“ Kelerius metus vaikų namuose gyvenau Stasiulio pavarde. Mama ir sesuo iš Sibiro grįžo 1957-aisiais, o aš taip ir gyvenau Lietuvoje.
 

Kaip patekau į vaikų namus? Mama juose įsidarbino, o per pažįstamus ir mudu su seserimi ten įformino. Kad turėtume ir lovą, ir porciją. Juk buvome pabėgę iš Sibiro. Gyvenau vaikų namuose su mama.

Kadangi reikėjo, vaidinau nuskriaustą vaikų namų auklėtinį. Gyvenau vaikų namuose iki 1955 m., juose baigiau dailės vidurinę mokyklą, iš jų išėjau į kariuomenę.

Pradžia. Žaidžiau futbolą. Visi jaunuoliai tada jį žaidė. 1954 m. rudenį, artėjant pirmajam aštuonių miestų rankinio turnyrui Rygoje, iš KPI ir KKI studentų pradėjo formuoti rankinio komandą. Katedros vadovas
Valerijus Grešnovas mus jau buvo šiek tiek pamokęs rankinio. Kas žaidė futbolą, kas žaidė krepšinį – visus mus surinko. Ir liepą išvežė į Rygą. Tai buvo pirmoji Lietuvos rankininkų išvyka į oficialų turnyrą.  Žaidėme kitokį nei dabar – didįjį rankinį. Lauke, 11 prieš 11. Patys juokdavomės, sakydavome: „Einame žaisti futbolo rankomis.“

Kariuomenėje žiemą žaidžiau ledo ritulį. Trejus metus visiems išspardydavome užpakalius Šiaurės apygardoje. O vasarą man ir vienam vyrukui iš Rygos liepė suorganizuoti dalinio rankinio komandą. Laimėjome armijos apygardos pirmenybes. Buvau neoficialus komandos treneris.

Kai 1958-aisiais grįžau į Lietuvą, čia buvo jaučiamas labai didelis ledo ritulio pakilimas. Pradėjau žaisti KKI komandoje, o antrame kurse pakvietė į Kauno „Inkarą“. 1963-iaisiais iškovojome Lietuvos čempionų vardus. Pirmojoje TSRS tautų spartakiadoje atstovavau Lietuvos ledo ritulio rinktinei. 


 

Meilė. Jau 1956 m. Kauno „Žalgirio“ moterys pirmą kartą SSRS pirmenybėse iškovojo pirmąją vietą. Ruošdamosi 1959 m. SSRS čempionatui Odesoje, paprašė žaisti kontrolinėse rungtynėse su stojančiaisiais į KKI, bendra vyrų ir moterų komanda. O V. Grešnovas pažadėjo, kad tiems, kurie šį mačą sužais gerai, įskaitys kaip stojimo specialybės egzaminą. Per tas rungtynes buvo skirtas baudinys. Vartininkė Rožė Krumcholcaitė buvo 1956-ųjų čempionė, jau, galima sakyti, žvaigždė. Paklausiau: „Žvaigžde, į kokį kampą tau mesti?“ Neatsimenu, ką atsakė, mečiau. 

Po mačo priėjo juodvi su Elena Petkiene ir sako: „Tu nesijaudink, tave tikrai į institutą priims.“ Matyt, neblogai žaidžiau. Grįžo jos iš Odesos su medaliais. Ir Stasiulevičius Krumcholcaitę pakvietė vieno šokio, antro. O pavasarį susituokėme. 

Everestas. Iš Nepalo parsivežiau labai daug grafikos lakštų. Visų Katmandu templių, stulpų. Neseniai Nepale vyko didžiulis žemės drebėjimas. Ir tų objektų neliko. O pas mane Grinkiškyje kaba jų piešiniai, piešti iš originalo: Didysis varpas, Juodoji templė. Katmandu būdavo: kur atsistosi, ten grožis tų istorinių pastatų.

Vykau pagal UNESCO pagalbos besivystančioms šalims programą. Kadangi SSRS labai rėmė Nepalą, ruošė jam gydytojus, inžinierius, ji ten bandė įlįsti ir įkurti savo šnipinėjimo centrą. Tarp Indijos ir Kinijos.

Nepalas paprašė rankinio trenerio jų vyrų rinktinei. Man pasiūlė vykti į Angolą arba Nepalą. Pagalvojau: tegul patys su Kalašnikovo automatais į Angolą važiuoja, o aš pasižiūrėsiu į Everestą. Išsiuntė mane metams. Bet aš labai gerai sutariau su nepaliečiais, patikau jiems, todėl paprašė pratęsti mano sutartį dar metams, paskui – dar metams. Jiems didžiausią įspūdį darė tai, kad jau po pirmųjų metų su jais kalbėjausi nepaliečių kalba. Nors iš pradžių jų kalbos garsai man buvo panašūs į žuvų kikenimą. Žinojau, kad Nepalo rinktinės stovykla bus Lietuvoje, todėl mokiau juos lietuviškų žodžių: „du – vienas“, „noriu pieno“, „graži mergaitė“. Ir galiu pasakyti, kad jie buvo labai imlūs. Tie, kurie mokėjo anglų kalbą, tuoj pat ir lietuviškai pramoko. 
 

Atžalos. Dukra Asta žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo labai perspektyvi, bet patyrė kelio traumą ir baigė sportuoti. Tačiau baigė KKI rankinio specializaciją. Vėliau su rankiniu nebuvo susijusi – ištekėjo, laimėjo žaliąją kortą ir išvyko į JAV. Dabar ji jau 17 metų ten gyvena. Dirba medicinos sesele didelėje ligoninėje. Mes su Rože lapkričio 14 dieną iškeliaujame pas ją švęsti mano 80-mečio. Dviem mėnesiams. Sūnus Gintautas taip pat baigė KKI, imtynių specializaciją. 
 

 Anūkė Ieva dirba radijo stotyje „Lietus“ ir veda laidą „Vilnius gyvai“ per TV3. Kaune turime dar vieną anūką Taurą, o JAV – dar du. Jauniausias anūkas, 11-metis Matas, yra Ilinojaus valstijos plaukimo rinktinės narys, plaukia savo amžiaus grupėje. Mūsų plaukimo treneriams parodžiau rezultatus, jie įvertino itin gerai.

Posūkis. Pirmo kurso pabaigoje per Kauno ir Vilniaus komandų rungtynes sporto halėje patyriau traumą. Kadangi koją vilkau su ramentu, V. Grešnovas man pareiškė: „Studente Stasiulevičiau, vis vien negalite žaisti. Imkite švilpuką ir pradėkite teisėjauti.“

Užsikrėčiau teisėjavimu. 1962 m. gavau sąjunginę kategoriją. O 1967–1969 m. vienintelis iš Lietuvos rankinio teisėjų trejus metus iš eilės buvau pripažintas geriausiu Sovietų Sąjungos arbitru.
 

Mano, kaip teisėjo, kilimas nutrūko, nes Lietuvos rankinio valstybinis treneris Janis Grinbergas labai mane spaudė, kad tapčiau treneriu.

Iš pradžių dirbau su Lietuvos žemės ūkio akademijos „Pilėnų“ vyrų ir moterų komandomis. Jos Lietuvos čempionate užėmė antrąją ir trečiąją vietas. Vėliau Stanislovas Stonkus pakvietė dirbti į KKI. 1966 m. atėjau į KKI ir ten išdirbau 40 metų.

1975-aisiais pradėjo bruzdėti Kauno „Žalgirio“ moterys, reikalauti algų. Kalbėjo, kad Fausta Bimbienė joms bloga trenerė. Tada J. Grinbergas mane pasikvietė į Vilnių sakydamas: „Mes čia apsitarėme – tu turi būti „Žalgirio“ treneriu.“ Man plaukai pasišiaušė, per anksti dar. „Nuo rytojaus“, – paliepė J. Grinbergas.
 

Patvirtino mane „Žalgirio“ treneriu, Faustą atleido. Komandai mane pristatė Kauno „Žalgirio“ pirmininkas Semionas Tokeris. Po to jam skambino iš Kauno partijos komiteto, teiravosi, kaip mane priėmė komanda. „Komanda priėmė normaliai, bet vienas negeras dalykas įvyko. Ją nusprendė palikti vartininkė. Rožė pareiškė: „Pas tokį durnių žaisti nenoriu...“ 

Olimpiada. Ruošiantis 1972 m. Monrealio olimpinėms žaidynėms prie kiekvienos olimpinės rinktinės buvo įkurtos mokslinės metodinės brigados. Jose dirbo pedagogai, medikai, biologai ir fiziologai. Maskva mane paskyrė tokios brigados vadovu. Beveik ketverius metus negyvenau Lietuvoje, o su rinktinės vyriausiuoju treneriu amžinatilsiu Igoriu Turčinu ruošėmės Monrealio olimpinėms žaidynėms.
 

Aišku, ne be mano pagalbos į rinktinę buvo priimta Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Aldona išvyko į olimpiadą ir pirmą kartą tapo olimpine čempione. Per kitą olimpiadą Maskvoje čempione tapo antrą kartą. Man, kaip jos pirmajam treneriui, suteikta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. 

Veikla. Visą vasarą gyvename Rožės tėviškėje Grinkiškyje. Turime šiek tiek žemės, kapstomės, auginame pomidorus ir cukinijas.

Rankiniu, aišku, domiuosi. Esu parašęs knygą „Rankinis: nuo pradžių iki 2004 metų“. Deja, nerandu rėmėjų, kas ją išleistų. Tai yra visa Lietuvos rankinio istorija.