Gyvenimą pakeitė lemtingas laiškas

Vido Stankevičiaus gyvenimą pakeitė į tuometį Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetą atkeliavęs laiškas. Iki tol 12 metų dirbęs su sveikais sportininkais, nuo 1990-ųjų jis tapo neįgaliųjų sporto organizatoriumi. Vienas Lietuvos parolimpinio komiteto kūrėjų, vadovavęs net penkerių parolimpinių žaidynių Lietuvos delegacijoms, ir dabar neatitolęs nuo neįgalių atletų. 
 

Lapkričio 25 d. 60 metų jubiliejų pažymėjęs KKSD vyresnysis specialistas rūpinasi ne tik devyniomis sporto šakomis, bet ir neįgaliųjų sportine veikla.

Laiškas nuo neįgaliųjų
 

„Atėjo į sporto komitetą toks laiškas. Kreipėsi neįgalieji, teigdami, kad kitose šalyse neįgaliesiems sukurtos sąlygos sportuoti, o Lietuvoje nieko panašaus nėra. Rašė žmonės, turintys judėjimo negalią. Ir jie buvo teisūs. Aklieji ir kurtieji tuomet turėjo savo draugijas, jos rengė sporto varžybas. Judėjimo negalios kankinami žmonės neturėjo nieko. Pagalvojau: sutvarkysiu šitą reikalą ir daugiau neturėsiu nieko bendra su neįgaliųjų sportu. Bet viskas pasisuko kitaip. Vis gilinausi į neįgaliųjų problemas, vis ieškojau kelių, kaip jas išspręsti, įtraukė ir su neįgaliųjų sportu esu susijęs iki šiol“, – pasakoja V. Stankevičius. 
 

Laiškas paskatino įkurti Lietuvos parolimpinį komitetą (LPOK). V. Stankevičius tapo jo generaliniu sekretoriumi.

„Pradėjome veiklą, nutarėme užmegzti santykius su Tarptautiniu parolimpiniu komitetu. Bet kaip? Kur tais laikais buvo galima bent jau jo adresą gauti? Buvau skaitęs laikraštyje „Sovetskij sport“, kad Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentas yra kanadietis daktaras Robertas Steadwardas, gyvenantis Albertoje. Taip ir išsiunčiau laišką: „Kanada, Alberta, Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidentui Robertui Steadwardui... O įdomiausia, kad sulaukiau jo atsakymo. Tiesa, jis nebuvo labai guodžiantis. Rašė, kad mūsų į komitetą priimti negali, nes priklausome Sovietų Sąjungai. Pripažinimas atėjo vėliau. Po 1991-ųjų rugpjūčio pučo žlugimo Rusijoje“, – prisimena V. Stankevičius.

Jau tų metų lapkritį LPOK tapo visateisiais Tarptautinio parolimpinio komiteto nariais, o 1992-aisiais Lietuvos komanda dalyvavo parolimpinėse žaidynėse. „Tada iškovojome septynis medalius. Tai kur kas geresnis laimėjimas negu dabar, kai 2008-aisiais laimėjome du medalius, 2012-aisiais – nė vieno“, – sako pirmasis LPOK generalinis sekretorius.

1992, 1994 (žiemos), 1996, 2000, 2004 m. jis buvo delegacijos vadovas parolimpinėse žaidynėse. 

„Man patiko dirbti su neįgaliais sportininkais. Keliaujant su neįgaliųjų komandomis dažnai nutikdavo anekdotinių situacijų“, – tęsia V. Stankevičius.

Kartą, užėjęs pas sportininkus, jis pamatė vyrą, patamsyje besiskutantį barzdą. „Gal šviesą įsijunk“, – sakau automatiškai, nepagalvojęs. O neregių rinktinės atletas atsako: „Kam, jeigu aš vis tiek nieko nematau?“ – pasakoja jubiliatas.

Anksčiau neįgalūs sportininkai į keliones vykdavo autotransportu. „Važiuojame į varžybas Vokietijoje. O vieno sportininkų koja amputuota iki kelio. Mikroautobuse jis protezą nusiėmė ir pasidėjo. Atėjo pasienietis, apsižvalgė, suskaičiavo pasus, žmones ir klausia rodydamas į kyšantį protezą: „O kokį dar žmogų ten slepiate?“ – šypsosi V. Stankevičius.

1978-aisiais, vos baigęs Kūno kultūros institutą (dabartinį LSU), V. Stankevičius įsidarbino tuomečiame Kūno kultūros ir sporto komitete, įsikūrusiame Vilniuje, Žemaitės gatvėje. Ten dirba iki šiol, nors komitetas jau seniai tapo departamentu.

Per tuos ilgus metus vyras dirbo įvairius darbus. Vienos įdomiausių, anot jo paties, buvo SSRS lengvosios atletikos trenerio Lietuvai pareigos.

Tokie treneriai vietose dažniausiai ieškodavo talentų, kuriuos būtų galima siūlyti į suaugusiųjų ar įvairaus amžiaus jaunimo, jaunių Sovietų Sąjungos rinktines. „Dar reikėdavo rengti Lietuvos čempionatus, formuoti Lietuvos rinktinę, vežti ją į Sovietų Sąjungos čempionatus. Tai buvo daugiau organizacinis darbas. Kaip treneris, turėjau surinkti į varžybas žmones, bendrauti su varžybų vykdytojais, teisėjais, formuoti komandą, atrinkti atletus. Atrodo, visi labai geri, tinkami atstovauti Lietuvai, bet tu jų visų negali vežti į SSRS čempionatą. Kartu dirbo puikūs treneriai, galėjau iš jų pasimokyti, kaip reikia dirbti. Darbas buvo labai įdomus“, – pasakoja V. Stankevičius.

Daug Lietuvai davęs kaip sporto organizatorius, V. Stankevičius nebuvo didis sportininkas. Jo sportinė karjera tęsėsi vos kelerius metus iki traumos, vėliau sportavo tik savo malonumui. 
 

„Iš pradžių buvau futbolininkas. Žaisdavome Ukmergės rajone, visus įveikdavome. Bet po to pastebėjau, kad mano bėgimo rezultatai neblogi. Nutariau tapti lengvaatlečiu. Visa mano sportininko karjera tęsėsi apie 6–7 metus. Nutrūko su rimta trauma, atgauti pradinės formos taip ir nepavyko“, – prisimena V. Stankevičius.

Tačiau sporto mėgėju vyras buvo visada. Ir dabar kartą per savaitę pasirodo futbolo aikštėje. „Kadangi patyriau infarktą, dabar ne bėgioju aikštėje, o stoviu vartuose. Mūsų komandoje yra ir pora departamento darbuotojų, ir žmonių, dirbančių įvairių sporto šakų federacijose, ir draugų, bendraminčių. Tarp jų yra ir daktarų, ir teisininkų, ir pensininkų, ir krašto apsaugos ministras. Skirtingų žmonių kolektyvas. Ir labai gerai, nes apie sportą galiu išgirsti įvairių nuomonių. Pavyzdžiui, dažnai kalbamės, kodėl mūsų krepšinis ir futbolas, sovietmečio pabaigoje turėję panašias pozicijas, pasuko skirtingomis kryptimis ir dabar krepšinis tiek lenkia futbolą“, – atvirai pasakoja sporto organizatorius.

Atšventęs jubiliejų V. Stankevičius savaitėlei ketina vykti paatostogauti. „Kur? Kur nors, kur šilčiau negu čia“, – sako jubiliatas.
 

Jau 37 metus V. Stankevičius yra vedęs. Žmona – LEU dėstytoja. Užaugino sūnų ir dukterį. Pastaroji šiuo metu nedirba, augina neseniai gimusią anūkę. Iš viso V. Stankevičius turi keturias anūkes.

Sūnus taip pat dirba su neįgaliaisiais. Jis puikiai išmoko kurčiųjų gestų kalbą. „Kartais tenka jį pasikviesti, kad pavertėjautų man bendraujant su kurčiaisiais“, – teigia vyras. 

V. Stankevičiaus veikla įvertinta KKSD medaliu „Už aukštus sporto pasiekimus“, Atminimo medaliu, aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Sporto garbės komandoro ženklu, medaliu „Už sporto pergales“, LTOK dešimtmečio atkūrimo medaliu ir Olimpine žvaigžde, Vilniaus miesto savivaldybės 3 laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniaus sportui“, Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.