Lietuvos parašiutų sporto legenda Ona Marija Horodničiūtė dirba gide, o vietoj dangaus aukštumų renkasi nardymą jūroje.
Daugybę apdovanojimų parašiutų sporto varžybose iškovojusi Ona Marija Horodničiūtė didžiausiu savo laimėjimu laiko ne sporto rezultatus, o teisėjavimą. „Į tarptautinę areną patekau pirma iš lietuvių. Teisėjavau penkiuose pasaulio čempionatuose ir 6 CISM (kariškių) pasaulio čempionatuose. Daugelis tada iš manęs išgirdo, kas yra Lietuva“, – teigia vilnietė. Gruodžio 8 d. jai sukanka 75-eri. Bet aktyvi moteris pasportuoja iki šiol.
O. M. Horodničiūtė susilaukė dviejų vaikų. Duktė Ieva aplenkė motiną šuolių skaičiumi. Ona Marija per savo gyvenimą atliko daugiau nei 1 000 šuolių, Ieva – apie 2 500. Apie 250 šuolių yra atlikęs ir sūnus Andrius. Nepavyko parašiutų sportu užkrėsti tik anūkės Agnės. Ji yra fotomenininkė. Nekrypsta į tą pusę ir Ugnė su Mantu.
Pradėjo nuo irklavimo
O. M. Horodničiūtė gimė ir augo Vilniuje. Pirmoji jos sporto šaka buvo irklavimas. Vilnietė net yra iškovojusi Lietuvos jaunių čempionės titulą.
Krytį su parašiutu pirmą kartą mergina išbandė mokydamasi Kauno politechnikos institute. „Viena su šimtu bernų, studijuojančių Mechanikos fakulteto mašinų gamybos technologijos specialybę. Bet studijuodama parodžiau, kad aš už juos ne blogesnė“, – tvirtina žymi parašiutininkė.
Vienas vaikinas O. M. Horodničiūtei ir pasiūlė iššokti su parašiutu. Ir nuo pirmo šuolio į parašiutų sportą mergina pasinėrė visa galva. „Kuo man tas šuolis patiko? Laisvės pojūčiu. Galbūt romantika. Juk visos moterys yra romantikės. O aš visada bandau lįsti ten, kur moteriai gal ir nederėtų“, – šyptelėja daug kartų Lietuvos ir kartą Pabaltijo (1962 m.) čempione tapusi sportininkė.
Dirbo federacijos prezidente
O. M. Horodničiūtei bene sunkiausiu laikotarpiu, šaliai vaduojantis iš sovietinio jungo, teko stovėti prie Lietuvos parašiutų sporto federacijos vairo – nuo 1989 iki 1998 metų. Didžiausia bėda tuomet buvo lėšų stygius. „Kai 5 dol. mums buvo įspūdingi pinigai, starto mokestis pasaulio čempionate būdavo 600 dolerių. Kas galėjo duoti tiek pinigų?“ – kraipo galvą O. M. Horodničiūtė.
Lietuviams padėjo kaimynai lenkai. „Per vienas draugiškas varžybas susibičiuliavome su lenkų kariškiais (galbūt turėjo įtakos gera mano lenkų kalba) ir porą metų į Lenkijos kariuomenės čempionatą kviesdavo Lietuvos kariškių rinktinę, ji beveik sutapo su šalies rinktine. Tada dar turėjome stiprią komandą, bet neturėjome pinigų, kad galėtume ją visą išvežti į pasaulio čempionatą. O Lenkijos kariuomenės čempionatuose mus ir apgyvendindavo kareivinėse, ir maitindavo“, – prisimena tuometė LPSF vadovė.
Akyla ir objektyvi
Teisėjauti O. M. Horodničiūtė pradėjo tuo pačiu ankstyvuoju posovietiniu metu. Lietuvė garsėjo akylu žvilgsniu ir objektyvumu. Jai, kaip sakoma parašiutininkų žargonu, sekėsi gaudyti peles.
„Gaudyti peles – turėti žaibišką reakciją ir gerai matyti. Kai laisvai krintant atliekamas šešių figūrų kompleksas, per 6–7 sek. (taip dirbo lyderiai, o juos teisingai įvertinti buvo svarbiausia) turi pamatyti 6 figūras. Kiekvienoje jų gali padaryti 2–5 klaidas, jos dar vertinamos pagal nukrypimo dydį. Vieną kartą vaizdo įrašas rodomas normaliu greičiu, kitą kartą pakartojama sulėtintai. Šuolį vertina penki teisėjai. Jie turi pamatyti ir įvertinti viską. Kai kurie teisėjauja per kietai, kai kurie per minkštai. Man tai sekėsi tikrai neblogai“, – neslepia žymiausia to laiko Lietuvos parašiutų sporto teisėja.
Aišku, kaip ir visur, teisėjas turi būti ir objektyvus. „Manęs grįžusios klausia: „O kodėl tu taip įvertinai Audrių Miečių?“ Atsakau: „Aš nenoriu žinoti, kad ten Miečius. Aš matau sportininką.“ Nors iš tikrųjų tuos lyderius visada atpažindavau. Bet kad vieno klaidas matyčiau, kito nematyčiau, to būti negalėjo. Visiems teisėjaudavau vienodai. O rusai dažnai nematydavo rusų klaidų, vokiečiai – vokiečių. Aš tos nuodėmės nedariau“, – teigia moteris.

Į JAE – su nuoskauda
Sovietmečiu O. M. Horodničiūtė dirbo konstruktore. O 1989-aisiais metė darbą „Plastoje“ ir tapo renkama Lietuvos aeroklubo prezidento pavaduotoja. Bet čia išdirbo tik porą metų.
„Sovietmečiu visa technika buvo sovietinės SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), o tos organizacijos centro komiteto pirmininko pavaduotojas Vilius Kavaliauskas atvyko iš Rusijos. Kai tik Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma, iškilo pavojus, kad visi lėktuvai ir kita aviacinė technika bus atimti ir išvaryti į Rusiją. Visų akys nukrypo į V. Kavaliauską – gal jam pavyks išgelbėti. Tada mane greitai perrinko, išrinko V. Kavaliauską, davė jam asmeninę mašiną, daug teisių, o aš likau be darbo. Trejus metus. Į „Plastą“, kur išdirbau 25 metus, kelio atgal nebuvo, ten vykstant privatizacijai viskas byrėjo. Tuomet išvykau į Jungtinius Arabų Emyratus“, – pasakoja O. M. Horodničiūtė.
Tolimojoje arabų pusiasalio šalyje ji išgyveno 14 metų. JAE moteris tapo gide. Tai buvo darbas, kurį ji iki šiol vadina malonumu, už kurį dar ir pinigus moka. Šia veikla ji užsiima ir grįžusi į Vilnių. „Dabar vedu penkias ekskursijas: „Vilniaus apžvalginė“, „Vilniaus kiemeliai“, „Vilniaus legendos“, „Vilniaus meilės istorijos“, „Užupis“. Galiu dirbti lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis“, – sako vilnietė.
Pomėgių – ne vienas
O. M. Horodničiūtė turi ir kitų užsiėmimų: „Mėgstu rišti sodus iš šiaudelių. Tam reikia labai daug kantrybės. Turiu tą erdvinį konstravimo pojūtį, o dėl meninio lygio – kaip Dievas duos. Darau juos sau, draugams. Kas mane pažįsta, niekaip negali patikėti, kad galiu tai daryti.“
Gyvendama Jungtiniuose Arabų Emyratuose moteris atrado dar vieną aistrą – nardymą su akvalangu. „Pamenu, Sabilis, parašiutų sporto teisėjas iš Jungtinių Arabų Emyratų, man sako: „O aš dar ir nardau.“ Galvoju: „Kvailys, kam dar nardyti, kai gali šokinėti parašiutu.“ Bet kartą panėriau pati ir supratau: aš kvaila, o jis gudrus. Nusiskynė du skaniausius obuolius nuo obels. Leistis parašiutu ir nardyti yra du gražiausi dalykai. Tik nerdamas kojų nenusimuši. Ne aš viena iš Lietuvos parašiutininkų tai perpratau.“
Nardo buvusi parašiutininkė ir dabar. Yra nardžiusi Tailande, kiekvieną laisvą dieną tai darė JAE arba Omane.
„Įsivaizduokite, kaip kalbėjo su draugėmis mano anūkė: „Babytė svarstė, ką pirkti, – kompiuterį ar akvalangą. Ir nutarė pirkti akvalangą. Turbūt akvalangą perka ne kiekviena babytė...“ – šypsosi moteris.
O parašiutai? Sportiniame aerodrome nesilankau. Nes pamenu tuos laikus, kai teisėjaudavau. Ateina garbingi veteranai, visko klausinėja, trukdo dirbti, bet tu negali jiems pasakyti: „Nėra laiko.“ Turi šypsotis ir aiškinti. Tada pasakiau sau: kai baigsiu šokinėti ir teisėjauti, mano kojos aerodrome nebus. Baigiau ir laikausi žodžio. Nors kartais ir skaudu, ir ilgu. Dar nenustojau sapnuoti to gyvenimo ir turbūt sapnuosiu iki galo…“ – atvirai kalba O. M. Horodničiūtė.
Parašiutų sportą jai primena ne tik sapnai. „Jau jaučiu to tūkstančio šuolių pasekmes. Šiais laikais žmonės, atlikę 10 tūkst. šuolių, normaliai vaikšto, o mano sąnariai jau taip išdaužyti, kad niekas jų neatkurs. Dabartiniai parašiutai kitokie. Dabar parašiutininkas kaip varna: nutūpė, ir tiek. Nors ir varnos kartais apsidaužo…“ – teigia buvusi Lietuvos čempionė.
„Įsivaizduokite, kaip kalbėjo su draugėmis mano anūkė: „Babytė svarstė, ką pirkti, – kompiuterį ar akvalangą. Ir nutarė pirkti akvalangą. Turbūt akvalangą perka ne kiekviena babytė...“
O. M. Horodničiūtė užsienyje stengiasi ne tik pasižvalgyti, bet ir panardyti.