Varžybose reikia ne tik jėgų, bet ir proto

Stasys Šaparnis – pirmas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovas, tapęs olmpinių žaidynų prizininku. Tad Mechiko olimpiniam vicečempionui skirta daug dėmesio nesenai pristatytame dokumentiniame filme „Penkiakovės riteriai“.

 

Pats legendinis 76 metų penkiakovininkas, pamatęs filmą neslėpė: „Per tą valandą prabėgo visas mano sportinis gyvenimas. Užplūdo nepakartojamas jausmas, pamačius senus savo kovų bendražygius ir iškovotas pergales. O didžiausias džiaugsmas - kad šiuolaikinė penkiakovė ir toliau klesti, neužleidžia savo pozicijų: turime olimpinę čempionę ir medalininkų, gerai pasirodom per pasaulio ir Europos čempionatus."

Į tas varžybas visada ateinu, vis galvoju, ką pasakyti jaunimui. Noriu, kad mano žodžiai jiems padėtų, nukreiptų teisinga linkme. Yra rengiamos ir Viktoro Želvio taurės varžybos, tačiau norėtųsi, kad nebūtų užmirštas ir mūsų šiuolaikinės penkiakovės patriarchas, šviesaus atminimo Simas Žekonis. 

Per dokumentinio filmo pristatymą Vingio kino teatre susitikau visus savo kovų bendražygius, su kuriais išliejau daug prakaito. Pagalvojau, o kas gi tas penkiakovės garsenybes išaugino? Pasirodo, trys miestai: Laurą Asadauskaitę ir Edviną Krungolcą – Vilnius, Andrejų Zadneprovskį – Klaipėda, o mane ir Justiną Kinderį – Panevėžys.   
 

1972-aisiais. Kaip šiandien prisimenu, kad tada varžybose pirmavo kaunietis Romas Vaitiekus ir, norint jį nugalėti, bėgimo distancijoje jį turėjau aplenkti 53 sek. Berods, tada rungtyniavome Klaipėdoje ir Smiltynėje apžiūrėjau bėgimo trasą, kuri man pasirodė ganėtinai sunki. 

Nutariau pergudrauti savo varžovą, jį nuraminti, kad aukso medalis jau jo kišenėje, o paskutiniajame kilometre imti ir kaunietį aplenkti. Teko bėgti per smėlį. Savo planą įgyvendinau. Kai pirmas pasiekiau finišą, R. Vaitiekui pasakiau, kad nugalėjau tik geros taktikos dėka. 

Jau buvau sulaukęs solidaus amžiaus, jeigu distancijoje būčiau draskęsis, būčiau tikrai pralaimėjęs. Dabar per filmo pristatymą Romui pasakiau, kad aukso medalį galėjau jam ir padovanoti, bet suveikė mintis, kad paskutinį kartą rungtyniaujant reikia jaunimą dar kartą išmaudyti ir jį pamokyti. 

R. Vaitiekus turėjo realų šansą tapti Lietuvos čempionu, bet juo nepasinaudojo. Daugiau čempionu jam taip ir neteko tapti. Per mūsų mėgstamos sporto šakos varžybas ypač svarbu nepamesti galvos, rungtyniauti šaltakraujiškai, nes mažiausia klaidelė gali brangiai kainuoti. 

Gal Jurijus Moskvičiovas, su kuriuo draugauju iki šių dienų. Kai grįžau iš Maskvos, jis puikiai fechtavosi. Mūsų penkiakovininkai apskritai pasižymėdavo fechtavimo takelyje. Prisimenu, 1962-aisiais per Lietuvos fechtavimosi čempionatą Anastazas Špokas laimėjo aukso medalį, aš buvau antras, o tikrasis fechtuotojas Vytautas Matulevičius - tik trečias. 

Tai buvo mano pirmasis medalis, laimėtas per šalies fechtavimosi čempionatą. 

Prisimenu, 1960 m. buvo likviduota „Spartako“ draugija, kuri veikė ir Panevėžyje. Kai jos nebeliko, mus, penkiakovininkus, priglaudė tuometė „Dinamo“ sporto draugija. Debiutavau draugijos pirmenybėse, kuriose buvo leista dalyvauti 20 sportininkų, ir buvau tryliktas. 1961-aisiais per SSRS „Dinamo“ draugijos pirmenybes jau laimėjau bronzos medalį. Per mikrofoną buvo paskelbta, kad nugalėjo SSRS nusipelnęs sporto meistras Igoris Novikovas, antras buvo irgi SSRS nusipelnęs sporto meistras Aleksandras Tarasovas, o trečią vietą užėmė sporto meistras Stasys Šaparnis. 

Tuometis Lietuvos „Dinamo“ draugijos pirmininkas Jurijus Popovas šaukė, kad Šaparnis  – tik pirmaatskyrininkas. Buvau vienintelis pirmaatskyrininkas, dalyvavęs tokio rango varžybose. 

1962-aisiais buvau pakviestas į treniruočių stovyklą Lvove. Prisimenu, „Dinamo“ draugijos treneris per fechtavimo pratybas mane mokė, o aš nieko nemoku. Treneris pasakė, kad treniruokis kaip nori, manęs jis negadins. Tačiau per fechtavimo varžybas fechtavausi labai gerai ir nustebinau rinktinės trenerį.

Jam pasakiau, kad tik mokausi iš kitų ir gerai sekasi. Treneris pasakė, kad fechtavimo takelyje labai gerai protauju, klasiškai veikia „mazgai“.  Komandos draugai gal porą metų iš manęs juokdavosi, kad mano "mazgai" gerai veikia, nereikia nė stengtis.  

Pakeičiau dešinio kelio sąnarį, o dėl kairio susistabdau. Su skaudančia koja pravaikščiojau 12 metų, galvoju, kam čia kankintis, dar tiek metų nepragyvensiu. 

Džiaugiuosi, kad sveika visa mano šeimyna. Prie Žaliųjų ežerų savo sode nusprendžiau baigti įsirengti garažą, todėl ten dažnai nuvažiuoju pasikrapštyti. Būdamas sode labai atsigaunu. Susitinku su savo senais kovų bendražygiais Jurijumi Moskvičiovu ir Gerimantu Narkumi, kartu švenčiame gimtadienius.