Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos kūno kultūros mokytojo-eksperto Edmundo Liekio didžiausias svajonė – turėti gerą sporto bazę
Lapkričio 29 d. E.Liekis minėjo garbingą jubiliejų. Kitų metų rugsėjo 1-ąją jo laukia dar vienas jubiliejus - sukaks 25-eri, kai jis dirba „Žemynos“ gimnazijoje.
Jeigu pasirinkote kūno kultūros mokytojo profesiją, vadinasi, jaunystėje buvote prisilietęs prie sporto? - paklausiau E. Liekio
Taip. Gimiau Tauragės rajone, o belankant antrą klasę tėvai persikėlė gyventi į Švėkšną. Būdamas trečiokas, pradėjau lankyti lengvosios atletikos pratybas pas žinomą trenerį Medardą Urmulevičių. Šokinėjau į tolį, ketvirtoje klasėje laimėjau rajono moksleivių pirmenybes.
Prieš pratybas žaisdavome krepšinį, futbolą, tinklinį, tačiau įsivaizdavau, kad šios sporto šakos yra pagalbinės, reikalingos gerai apšilti. Šuolių į tolį sektoriuje niekaip nepavykdavo nušokti 5 metrų. Supykau ir vasarą per atostogas namuose įsirengiau šuoliaduobę - rudenį jau šokau toliau nei 6 metrus.
Baigdamas mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija) įveikiau 6 m 65 cm žymą. Tai buvo antras rezultatas per visą mokyklos istoriją. Tada, prisimenu, įsibėgėdavome pačių įsirengtu iš molio ir šlako suplūktu taku.
Beje, man teko treniruotis kartu su Genute Kiūdyte-Dumbliauskiene, kuri vėliau tapo žinoma Lietuvos lengvaatletė, o dabar gyvena Prancūzijoje.
Kurioje aukštojoje mokykloje studijavote?1975-aisiais stojau studijuoti į tuometį Kūno kultūros institutą, pasirinkau man artimą lengvosios atletikos specialybę. Buvo didelis konkursas, šeši į vieną vietą. Pritrūkau balų, buvau priimtas kandidatu. Vengdamas karinės tarnybos sovietų armijoje, atsiėmiau dokumentus ir į įstojau į tuometę Kauno 23-ią technikos mokyklą, kuri rengė ir kino mechanikus. Čia mokiausi vienerius metus, sportavau, priklausiau „Darbo rezervų“ draugijai.
Šypsodamasis visiems sakau, kad pavyko nušokti tiek pat, kiek Vilhelminai Bardauskienei – 7 m 9 cm. Po to įstojau ir į Kūno kultūros institutą, čia studijavau ketverius metus. Treniravausi pas Valentą Butkų, pavyko tapti Lietuvos jaunimo čempionu. Vienose iš varžybų nušokau 7 m 30 cm, bet dėl didelio vėjo rezultatas nebuvo įskaitytas.
1980-aisiais baigiau institutą ir gavau paskyrimą dirbti Vilniaus „Žalgirio“ sporto mokykloje. Buvau mokymo dalies vedėjas, dar treniravau lengvaatlečius. Sovietų laikais visos varžybos vykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais, krūvis buvo didžiulis.
Užsidarius sporto mokyklai, dauguma darbuotojų išsilakstė po vidurines mokyklas. Tą padariau ir aš. Darbą susiradau 59-oje vidurinėje mokykloje, kuri ilgainiui tapo „Žemynos“ gimnazija.
Su šia gimnazija tarsi suaugote, dabar „Žemyna“ savo sportiniais rezultatais yra garsi visoje Lietuvoje... Kai atėjau dirbti, pirmiausiai pradėjau nuo lengvosios atletikos. Subūriau gabius vaikus, juos po pamokų treniruodavau du kartus per savaitę. Gabesnius lengvaatlečius, tarp jų ir šuolininkę į tolį Živilę Šikšnelytę (jai ir dabar priklauso gimnazijos rekordas – 6 m 20 cm) perdaviau treniruoti Valentinui Sabaliauskui.
Gerai diską mėtė Tautvydas Kieras, dabar gyvenantis Amerikoje. Lengvosios atletikos pratybas prikalbinau lankyti plaukikę Rasą Baliutavičiūtę, kurią vėliau perdaviau trenerei Laimai Juchnevičienei.
Vienu metu gimnazijoje mokėsi penki ar šeši sportininkai, kurie atstovavo Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėms. Garsiausia gimnazijos sportininkė – šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Ji niekada neatsisakydavo dalyvauti gimnazijų varžybose. Airinei priklauso gimnazijos rekordas (1 m 92 cm), kuris, manau, dar ilgai gyvuos. Ši sportininkė gerai žaidė ir krepšinį.
Ar sunkus kūno kultūros mokytojo-eksperto darbas? Nors kitiems mokytojo darbas gal ir nelengvas, man jis nėra sunkus, nes tai – ir mano hobis.
Mano pedagoginis darbo stažas – 32 metai. Kai dirbau „Žalgirio“ sporto mokykloje, mokytojo darbo valandų gavau ir Vilniaus 11-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Adomo Mickevičiaus gimnazija).
Dirbdamas Vilniaus „Žemynos“ gimnazijoje 1995 m., tapau kūno kultūros mokytoju-metodininku, o 2011-aisiais birželio 14 d. - mokytoju-ekspertu.
Kūno kultūros pamokų man neužtenka. Užsiimu su vaikais, dalyvaujame įvairiose varžybose, renginiuose, kurie mums tampa didelėmis ir gražiomis šventėmis. Vaikai pamato daug įdomių žmonių, su jais bendrauja, įsiamžina nuotraukose. Nepraleidžiame Sausio 13-osios pagarbos 9 km bėgimo - nedalyvavome tik pačiame pirmajame bėgime. Dažnai būname apdovanojami kaip gausiausiai dalyvaujanti komanda. Po varžybų su mokiniais užlipame į televizijos bokštą.
Mums labai svarbi Olimpinė diena. Už piniginius prizus, kuriuos gauname kaip masiškiausiai dalyvaujanti komanda nusiperkame sportinio inventoriaus. Per visus tuos metus esame gavę kone 20 tūkst. litų
Kai šiemet gimnazija gerai pasirodė Živilės Balčiūnaitės bėgime, gavome nemažai kamuolių. Gimnazija mums negali skirti daug lėšų, todė „užsidirbę“ jų patys nusiperkame sportinės aprangos. Mūsų kūno kultūros mokytojų, kurių yra penki, kabinete atsirado mikrobangų krosnelė, šaldytuvas.
Ar gimnazistams ne per mažai dviejų kūno kultūros pamokų per savaitę?Žinoma, per mažai. Vaikams turėtų būti bent jau trys kūno kultūros pamokos per savaitę. Dar 1996 m. buvo priimtas Sporto įstatymas, jog reikėtų įvesti tris kūno kultūros pamokas. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija nesugebėjo sudaryti ugdymo planų, kad tai taptų realybe. Mokykloms leido pasirinkti: kas norite, veskite tris kūno kultūros pamokas, kas nenorite – neveskite. Tačiau ne visos mokyklos turi gerą sporto bazę, kai kurioms jų būtų sunku sudaryti sąlygas mokiniams sportuoti tris kartus per savaitę. Kita vertus, puikiausiai galima išnaudoti lauko sąlygas.
„Žemynos“ gimnazijos teritorijoje įrengtas puikus žolės riedulio stadionas, kuriame vyksta ir svarbios varžybos. Ką dar turite be stadiono?Vienintelę 400 kv. m sporto salę. Gimnazijoje mokosi apie 800 gimnazistų, nėra lengva joje išsitekti. Vienu metu salėje dirba keturi kūno kultūros mokytojai, sportuoja daugiau kaip 60 gimnazistų.
Anksčiau rūsyje buvome pasistatę teniso stalus, vaikai žaisdavo, tačiau dabar čia įrengtos spintelės vaikų rūbams susidėti. Šiuo metu vyksta sporto salės renovacija, bus pakeista danga, apšvietimas. Mano viena iš didžiausių svajonių – turėti gerą sporto bazę.
Ar gimnazijoje negalvojate įsteigti sporto klasės?Anksčiau apie tai galvojome, bet pabijojome, kad kitų akyse gimnazija neprarastų gero vardo, jog čia mokosi tik sportininkai. Tačiau ir sportininkai mokosi gerai. Puikūs pavyzdžiai - Airinė Palšytė, Rasa Batulevičiūtė, kurios gimnaziją baigė su pagyrimu, nors kiekvieną dieną sportuodavo. Bėgikė Ieva Černiauskaitė, aktyviai sportuodama, taip pat sugebėjo gimnaziją baigti su pagyrimu ir įstojo studijuoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą.
Vis dėlto nors vieną sporto klasę gimnazijoje būtų galima įsteigti, juolab kad turime gerą žolės riedulio sporto bazę. Šiuo stadionu nuo ryto iki 15 val. naudojasi ir mūsų gimnazistai. Stadione patys įsirengėme šiuoliaduobę, tinklinio aikštelę, išsimatavome 60 m distanciją.
Aktyviai teisėjaujate įvairiose Lietuvos lengvosios atletikos varžybose, kada įsitraukėte į šią veiklą?Nuo 1983-iųjų esu nacionalinės kategorijos teisėjas. Iš pradžių teisėjaudavau įvairiose Vilniaus lengvosios atletikos varžybose, po to man būdavo patikimos vyr. teisėjo pareigos per „Žalgirio“ „Nemuno“ draugijų įvairių amžiaus grupių varžybas.
Daugiau kaip 10 metų vadovavau teisėjų darbui Lietuvos studentų žiemos pirmenybėse Vilniuje. 1991 m. per IV Pasaulio lietuvių žaidynių lengvosios atletikos varžybas Vilniuje buvau vyr. tesisėjo pavaduotojas, Kaune teisėjavau per Europos iki 23 m. čempionatą. Teisėjauju iki šių dienų.
Ar šeimoje esate vienintelis sporto žmogus?Kai mokėsi vidurinėje mokykloje, lengvosios atletikos pratybas lankė ir 400 m nuotolį bėgiojo mano dukra. Sūnus žaidė krepšinį, taip pat šokinėjo ir į aukštį, ir į tolį.