Kaunietei Birutei Šakickienei prieš 15 metų iškovoto olimpinio bronzos medalio neleidžia užmiršti šiandienos irkluotojų pergalės.
Garsi irkluotoja labai džiaugiasi, kad net 10 mūsų šalies irkluotojų iškovojo kelialapius į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
„Labai norėčiau, kad Rio de Žaneiro mūsų irkluotojai irgi laimėtų medalį, gal net auksinį, kurio nėra gausioje Lietuvos irkluotojų medalių kolekcijoje“, - sako B. Šakickienė, 2000 m. Sidnėjuje užkopusi ant trečiojo garbės pakylos laiptelio su porininke Kristina Poplavskaja.
Ar dažnai prisimeni savo bronzinį finišą per Sidnėjaus olimpines žaidynes?
Dažnai, jo neleidžia užmiršti šiandienos mūsų irkluotojų pergalės. Kiekvienas jų laimėjimas man primena Sidnėjaus olimpines žaidynes. Nepastebimai užaugo puiki irkluotojų karta.
Kuris irkluotojų iš tų dešimties labiausia nustebino?
Žinoma, vyrų porinė keturvietė. Per televiziją mačiau pasaulio čempionato tas pusfinalio varžybas ir žavėjausi mūsų įgulos jaunatviškumu, energija, veržlumu. Mūsų vyrai aplenkė daug galingų komandų.
Porinė keturvietė nustebino ne tik mane, bet ir visą irklavimo pasaulį. Vėliau su savo treneriu Algirdu Areliu diskutavome, kaip vis dėlto puiku, kad pagaliau suburta gera keturvietė.
Suburti porinę keturvietę, kaip ir aštuonvietę, reikia daug metų. O mūsų irkluotojai kartu treniravosi labai nedaug. Negaliu sakyti, ar ši keturvietė gyvuos ilgai, ar ne, bet tai, ką padarė mūsų irkluotojai per pasaulio čempionatą, - tai nėra joks atsitiktinumas, nes tokio rango varžybose to nebūna.
Ko iš porinės keturvietės tikiesi Rio de Žaneire?
Įgula jauna, ambicinga, tikrai teikia daug gražių vilčių Rio de Žaneire. Jiems pusfinalis jau garantuotas, nes per olimpines žaidynes porinių keturviečių įgulų nebus daug.
Irkluotojams norėčiau palinkėti nesusirgti žvaigždžių liga, kad neišblėstų ta ugnelė ir kad jie gerai pasirengtų svarbiausioms savo sportinės karjeros varžyboms.

Su didžiuoju irklavimu atsisveikinai 2004-aisiais, ar per tą laiką nesusigundei vėl sėsti į porinę dvivietę?
Susigundžiau šią vasarą. Po 11 metų pertraukos atsirado begalinis noras vėl sėsti į valtį. Kartu buvo ir didžiulė baimė, o gal išvirsiu, nes turiu problemų su sąnariais.
Su dukra Ugne nuvažiavome į Lampėdžius, trenerė Zosė Šakavičienė mums davė valtį. Man ir dukrai traukti irklus iš vandens jausmas buvo neapsakomas.
Atrodė, tarsi vakar treniravausi ir irklavau. Turbūt, kai išmoksti vaikščioti, taip išmoksti ir irkluoti. Tačiau nelengva buvo išlipti iš valties. Dabar jau noriu sėsti į gerą valtį, rodos, imčiau ir su Kristina Poplavskaja pasileisčiau į priekį.
Gal taip ir padarysi, dalyvausi meistrų varžybose?
Gal kai pasikeisiu sąnarius, tada ir pradėsiu dalyvauti meistrų varžybose. Bijau dėl savo sveikatos galimybių, per daug jėgų atidaviau didžiajam sportui.
Koks dabar tavo asmeninis gyvenimas?
Rūpinuosi dukra, džiaugiuosi gyvenimu. Gaunu sportininkės rentą, kuri yra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Labai norėčiau dirbti irklavimo trenere, su prašymu kreipiausi Į Kauno irklavimo mokyklą, tačiau nėra etato. Nuo ryto iki vakaro trenere gal ir neturėčiau jėgų dirbti, bet pusę dienos – su dideliu malonumu. Galėčiau dirbti bet kokį sportinį darbą.
Ar palaikai ryšius su savo treneriu Algirdu Areliu?
Žinoma, dažnai susiskambiname, pasišnekame. Per kokias nors varžybas, šventes susitinkame, pabendraujame, padiskutuojame apie irkluotojų pasirodymus.
O kokie tavo santykiai su ilgamete valties drauge Kristina Poplavskaja?
Per gimtadienius viena kitą pasveikiname mobiliojo telefono trumpąja žinote. Ji gyvena Vilniuje, o aš Kaune, atstumas daro savo ...