"Turime skaidriai dirbti išvien"

2015-ieji buvo Lietuvos sporto permainų pradžios metai. Pradėti labai svarbūs darbai. Dalies rezultatai bus matomi greitai, o kitų – tik po kelerių metų. Esminėms reformoms įvykdyti ir jų tikrajai naudai įžvelgti reikia penkerių šešerių metų. 
 

Šiuo metu svarbiausia – sutvarkyti sporto finansavimo sistemą. Nes tai pagrindas, nuo kurio prasideda visos reformos. Kad dar kartą padiskutuotume, sužinotume, ar visi sutinka ir sutaria, kaip bendrai sieksime tikslo, kurį aptarėme jau užpernai rudenį ir kalbėjomės apie jį 2015 metais, Vyriausybėje surengėme forumą „Kokio sporto reikia Lietuvai“. Dėl pasirinkto kelio niekas neprieštaravo – nei kontroliuojančiųjų organizacijų, nei federacijų atstovai. Nuosekliai siekiame, kad Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas grįžtų prie savo pagrindinės funkcijos – fizinio aktyvumo ir kitų projektų finansavimo, o sporto šakų federacijos būtų finansuojamos tiesiogiai iš valstybės biudžeto pagal skaidrius, aiškiai aptartus, patvirtintus kriterijus. Ir kad šie kriterijai suteiktų galimybę federacijoms konkuruoti, siekti tikslų, įpareigotų tapti atsakingomis organizacijomis savo sporto šakos bendruomenei, valstybei, kad turėtų vienodas sąlygas gauti finansavimą. 

Skirstant fondo lėšas galėtų ir turėtų dalyvauti visuomeninių organizacijų atstovai. Tačiau galutinį sprendimą turėtų priimti institucijos, kurios asignavimų dalis yra šios lėšos, vadovas. Žinoma, galimi ir kiti variantai. Visi jie susiję su atsakomybe už priimtus sprendimus ir jų vykdymą. Pavyzdžiui, būtų galima įkurti biudžetinę įstaigą, tokią kaip Kultūros rėmimo fondas. Jame sprendimo teisę turi visuomenininkai, tik skirtumas, kad ten jie tampa valstybės tarnautojais – atsakingais asmenimis. 

Ir fondas, ir KKSD turi siekti kuo didesnio skaidrumo. Viešai skelbti kriterijus, pagal kuriuos skirstomos lėšos ne tik federacijoms, bet ir neįgaliųjų sportui, įvairiems valstybės remiamiems renginiams, planuojamoms kurti didelio meistriškumo sportininkų grupėms.

Tikiu, kad 2016-ieji bus sprendimų įgyvendinimo metai. Jau 2015 metai galėjo būti tokie, jei šalies sportas būtų gavęs iš šalies biudžeto 3,4 mln. eurų, kurių prašėme federacijų veiklos finansavimui. Projektą, pagal kurį lėšos būtų skirstomos, jau esame parengę. Sieksime, kad tai įvyktų 2016 m. Ne kartą sakiau ir finansų ministerijoje, ir Vyriausybėje, kad šie pinigai turi būti grąžinti sportui, kad nebereikėtų pažeidinėti fondo įstatymo, vietoj projektų finansuojant programas. Lūžis įvyks, svarbu, kad dirbtume išvien.

Bendro darbo svarbą parodė ir mūsų, ir visos sporto bendruomenės pastangos siekiant papildomo finansavimo 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasirengimui. Kai pateikėme prašymą Finansų ministerijai, iš pradžių mums buvo atsakyta. Bet vėliau pavyko įtikinti Seimo biudžeto komiteto narius, o Vyriausybė neprieštaravo. Ir mes pasiekėme tokį pat biudžetą, koks buvo prieš Londono olimpines žaidynes – apie milijoną eurų. Su stipendijomis, kurių skaičius dabar didesnis, suma dar didesnė. Nebėra pavojaus, jog lėšų pritrūks rengiantis svarbiausiam metų sporto įvykiui.

Sutvarkius finansavimo sistemą reikėtų iš esmės imtis ir kitų reformų. Diskusijas kelia kalbos, kad bus naikinama Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) perspektyvinės pamainos grupė. Bet kas yra ši grupė? Kur parašyta, kad ji yra? LOSC nuostatuose apie ją nieko nerašoma. Jei tikrai ta grupė turi būti, tam sukurtos dvi sporto gimnazijos, siekiama, kad Vilniuje atsirastų ir trečia. Jei klausimas dėl perspektyvinės pamainos nebus išspręstas šiuo būdu, galimas kitas modelis – kurti didelio meistriškumo grupes bendrojo lavinimo mokyklose. Tai būtų bendras savivaldybių ir federacijų interesas, o joms padėtų KKSD. Jei federacijos gautų tiesioginį finansavimą iš biudžeto, didelę dalį fondo lėšų būtų galima skirti savivaldybių projektų įgyvendinimui. Žinoma, pagal aiškius kriterijus. Savivaldybės būtų suinteresuotos remti ne tik fizinį aktyvumą, bet ir didelį meistriškumą, jei žinotų, kad sėkmingas darbas būtų įvertintas.

Kuriame modelį, pagal kurį būtų įgyvendinta trenerių kontraktų sistema. Taip būtų daug lengviau juos valdyti, kelti užduotis. Ir kartu lengviau atsisakyti, jei nevykdo užduočių. 

Mano nuomone, didelės fizinio aktyvumo ir popamokinės veiklos grupės reikalingos, bet treneriai ir vaikai turi būti orientuoti ir į rezultatą. Nes būtent jie yra sporto sistemos pagrindas. Pirma pakopa – bendrojo lavinimo mokykla su sportuojančiais vaikais. Antra – sporto centrai, sporto mokyklos. Iš ten pagal kriterijus ir rezultatus patenkama į sporto gimnazijas. O vėliau – olimpinio centro pamaina ir galiausiai nacionalinės rinktinės nariai. Kai bus kuriama tokia sistema, bus matyti, kaip turi dirbti LOSC. 

Privalome sukurti sporto sistemą, kad mumis pasitikėtų ir tikėtų visuomenė, verslas, galintis ateiti su investicijomis, politikai, nuo kurių priklauso mūsų biudžetas. Kai turėsime visų palaikymą, žengsime į priekį. Svarbiausia – viešumas, skaidrumas. 

Linkiu, kad sporto visuomenė būtų susitelkusi, vieninga, turėtų vienodus tikslus. Gali skirtis nuomonės, kokiu keliu žengti, bet tikslai privalo būti vienodi. Išsiskaidę ir susiskaldę būsime lengvai valdomi tų, kurie nežiūri į sportą geranoriškai. Suvokime, kad turime daug konkurentų – tai visos kitos sritys. O stiprūs esame tada, kai esame vieninga komanda.