Tikslų siekia patyrusi komanda

Vilniaus miesto sporto centras įregistruotas 2014 m. gegužės 8 d. ir nuo rugsėjo 1-osios pradėjo savo veiklą. Prieš prasidedant reorganizacijai, kai į Vilniaus sporto centrą buvo sujungtos penkios sporto mokyklos ir Vilniaus olimpinis sporto centras, laikinuoju jo direktoriumi tapo miesto Lengvosios atletikos mokyklai vadovavęs Marius Jukonis.
 

Pernai lapkričio mėnesį jis laimėjo konkursą ir tapo Vilniaus miesto sporto centro direktoriumi. 
 

„Vilniaus miesto sporto centras – didžiausias Lietuvoje. Kultivuojame 29 sporto šakas, šiuo metu pratybas lanko daugiau kaip 2,5 tūkst. sportininkų, juos tobulina 140 trenerių. Pagrindinės mūsų pajamos yra iš savivaldybės, renkame pinigus iš auklėtinių tėvelių, jie už savo atžalas sumoka nedidelį mėnesinį 5–11 eurų mokestį. Už surinktus pinigus vykstame į visas varžybas, perkame sportinę aprangą“, – sako 38 metų M. Jukonis. 

Kai centras pradėjo savo veiklą, pamatėme, kad darbo tikrai daug. Turime sportininkų, aukštos kvalifikacijos trenerių, o pats didžiausias mūsų skaudulys – prastoka sporto bazė. Turime nuosavą gimnastikos sporto bazę, priklausančią miesto savivaldybei. 
 

Tačiau ją iš pagrindų reikia tvarkyti, pradedant stogu, langais, sienomis ir baigiant sportiniu inventoriumi. Neturime jokios alternatyvos, kad ją laikinai uždarius gimnastams būtų galimybė kur nors kitur treniruotis. Jiems reikalingos aukštos lubos, specialus sportinis inventorius. 
 

Savivaldybei priklauso ir dviračių sporto bazės Šeškinėje, Karoliniškėse bei Naujojoje Vilnioje. Visas kitas sporto bazes ir sales, o jų suskaičiavome 62, kuriose dirba mūsų treneriai, nuomojame ir jas mums apmoka miesto savivaldybė. Išsiplėtėme net iki Trakų, ten treniruojasi irkluotojai su buriuotojais. 

Ji dar nėra iki galo sukomplektuota, reikia nemažų pastangų, ieškant gerų specialistų. Tačiau galiu teigti, kad šiandien jau įsibėgėjome ir dirbame visu tempu. Buvusių sporto mokyklų specialistai yra kompetentingi, sukaupę patirties. 
 

Rengiame bendrus pasitarimus, kyla daug puikių minčių, galime kalbėtis bet kokiomis sporto temomis. Buvusias penkias mokyklas dabartiniame Sporto centre pavadinome sporto šakų skyriais: dvikovės (vadovas Mindaugas Valackonis), lengvosios atletikos (vadovė Zita Tindžiulienė), plaukimo (vadovas Gintautas Bartkus), gimnastikos (vadovas Algimantas Prunskus) ir individualių sporto šakų (vadovė Vilija Jogėlienė). Kiekviename skyriuje dirba savo sritį kuruojantys specialistai, jų yra nuo 20 iki 40.
 

Darbas nelengvas, bet kai jis įdomus ir tu jį supranti, ypač patrauklus. Tačiau ne viskas nuo manęs vieno priklauso. Direktorius nepaims ir nepastatys naujos sporto salės ar sporto komplekso.
 

Koordinuodamas darbą, su didesnėmis problemomis nesusiduriu, nes mūsų komanda gera. Tačiau kai nėra šiuolaikiškų ir kokybiškų sporto bazių, šiek tiek sunkiau. Reikia verstis iš to, ką turime. Būtent čia ir kyla didžiausi iššūkiai. 
 

Labai didelės problemos nematome, mūsų treneriai yra nuo studentiško iki pensinio amžiaus. Kitur jaučiamas jaunimo trūkumas, o mūsų centre kartų kaita vyksta palaipsniui. Kai išeina vyresnio amžiaus treneris, jam yra pamaina. Vieni mūsų treneriai dirba su pradinio parengimo grupėmis, turi vaikų, o kiti ugdo didelio meistriškumo sportininkus.
 

Gerbiu visus trenerius, nė vieno jų nenorėčiau išskirti. Gerai dirba lengvosios atletikos treneriai, išugdę šešis Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kandidatus: šuolininkę į aukštį Airinę Palšytę, ėjikus Tadą Šuškevičių ir Marių Žiūką bei maratonininkus Vaidą Žūsinaitę, Živilę Balčiūnaitę ir Valdą Dopolską.
 

Lapkričio 1 d. turėjome 28 olimpinės rinktinės kandidatus, tačiau, dalį sportininkų ir jų trenerius perėmus Lietuvos olimpiniam sporto centrui, tarifikavusiam trenerius, centre liko 11 kandidatų. Be lengvaatlečių, tarp kandidatų yra ir gimnastas Robertas Tvorogalas, penkiakovininkė Karolina Gužauskaitė, irkluotojai Aurimas Adomavičius ir Dominykas Jančionis. 
 

Mūsų prioritetas – vaikai ir jaunimas. Treneriai sportininkus rengia iki didelio meistriškumo, t. y. iki kandidatų į olimpines žaidynes, o toliau estafetę perima Lietuvos olimpinis sporto centras. Iki šiol tai buvo gana sudėtinga, LOSC perimdavo ne visus sportininkus. Mūsų centras ugdė ir vaikus, ir visus olimpiečius. Tuo krūviu dabar dalijamės kartu, nes pagrindinė LOSC funkcija – rengti olimpiečius. 
 

Tikiu, kad 25 mūsų centro ir LOSC sportininkai atstovaus Lietuvai olimpinėse žaidynėse. 

Gruodžio 17 d. pagerbėme geriausius mūsų sportininkus ir trenerius.
 

Bendradarbiausime su savo kaimynais. Vasario 26–27 d. rengsime kasmetines tarptautines lengvosios atletikos varžybas, kuriose su Lietuvos jaunaisiais sportininkais jėgas bandys latviai, lenkai, Kaliningrado, Baltarusijos sportininkai. Pirmą kartą šiemet surengėme tarptautinį vaikų dziudo turnyrą, jis taps tradicinis. 

Vytenio gatvėje, mūsų būstinės patalpos įrengtos per du aukštus. Prie jų prisitaikėme, susitvarkėme aplinką, vidų. Nekeliame didelių reikalavimų, mums svarbiausia – kad būtų kokybiškos sporto bazės. Ypač daug tikimės iš projekto Šeškinėje, tik neaišku, kada stadionas bus pastatytas. Viliamės, kad pagerės situacija dėl plaukimo baseinų, pasikeis mūsų gimnastikos sporto bazė. Puikiai žinome, kad Vilniaus savivaldybės finansinė padėtis sudėtinga, tačiau gyvenimas vis tiek juda į priekį ir, kaip ir kitoms sritims, sportui taip pat reikia skirti nemažai dėmesio. 
 

Baigiau du aukštuosius mokslus: 1999 m. – Kūno kultūros akademiją, ten įgijau trenerio-sporto mokytojo specialybę, 2007 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, turiu magistro diplomą. 
 

Nuo šešerių metų lankiau dziudo pratybas, dvyliktoje klasėje gavau pirmojo dano diržą. Penkiolika kartų pavyko tapti Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu bei dukart suaugusiųjų. 
 

Devynerius metus dirbau dziudo treneriu, buvau Lietuvos moterų dziudo rinktinės vyriausiasis treneris. Dziudo imtynių treneriu Biržuose dirba mano tėtis Petras Jukonis. Baigus VU, teko padirbėti Kūno kultūros ir sporto departamente Teisės ir personalo skyriuje (2006– 2007 m.), Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme teisėjo padėjėju (2007– 2009 m.), Seimo nario padėjėju (teisininkas, 2009– 2012 m.).
 

Tačiau širdis traukė prie sporto, nuo 2012-ųjų porą metų dirbau Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi. Darbe man labai praverčia didelė patirtis ir teisinės žinios: nesudėtinga bendrauti su sportininkais, treneriais, sporto vadovais, valstybinėmis įstaigomis.