Lina Daugėlaitė/"Olimpinė panorama" 2016 m. kovo 4 d. 10:32

Per treniruotes grūdinasi su vyrais

„Dabar tiek sveikatos ir jėgų atiduodu, kad nepatekus būtų labai skaudu“, – sako olimpinę atranką bandanti įveikti dziudo imtynininkė Santa Pakenytė.

Iki šiol Lietuvai olimpiniuose dziudo turnyruose atstovavo tik vyrai. Tad Santa Pakenytė, užsimojusi lipti ant tatamio Rio de Žaneire, gali ne tik įgyvendinti šią savo svajonę, bet ir tapti naujo įrašo Lietuvos dziudo istorijoje kaltininke. 
 
Jeigu žaidynės vyktų rytoj, 25-erių Lietuvos dziudo meistrė iš Šiaulių jau galėtų krautis lagaminą. Tačiau iki žaidynių dar bemaž pusmetis ir dziudo atstovai kelis mėnesius toliau rinks olimpinius taškus. Tad lietuvei dar teks pakovoti ant tatamio, kad nebūtų išstumta iš išganingojo svorio kategorijos per 78 kg šešioliktuko, kuriam atsivers olimpiniai vartai. 

„Dar bus trys startai, kur ji gali papildyti savo taškų kraitį. Santos padėtis jau gera, o po dar trijų turnyrų, manau, savo reitingą ji pasikels. Į žaidynes pateks šešiolika sportininkių, Santa dabar yra maždaug 14–15-ta“, – apie olimpines auklėtinės galimybes svarsto treneris Petras Vinciūnas. Beje, į žaidynes gali patekti tik po vieną valstybės atstovę. 

Olimpinė atranka pareikalaus nemažai jėgų, tačiau dziudo imtynininkė nesibaimina, kad po intensyvaus varžybų maratono olimpinėje finišo tiesiojoje ji galėtų pritrūkti jėgų: „Jeigu pateksiu, jėgų ir noro dar daugiau atsiras“, – įsitikinusi sportininkė.

Išsimiegos ir atgaus jėgas, nes miegas – geriausias nuovargio gydytojas. „Grįžtu po rytinės treniruotės, pavalgau ir einu miegoti. Atsikeliu prieš vakarinę treniruotę. Grįžtu, pavakarieniauju – ir vėl miegoti. Galėčiau miegoti ir miegoti – taip geriausiai pailsiu“, – LTOK žurnalui "Olimpinė panorama" pasakojo sportininkė. 

Mokosi pasitikėti savimi

Svorio kategorijos per 78 kg varžybose dalyvaujanti S.Pakenytė – įspūdingo stoto, bet ant tatamio jai dar trūksta pasitikėjimo savimi. „Už tave pasaulyje geresnių nėra, tereikia patikėti savimi – ir visas įveiksi“, – taip drąsindamas pasitikėjimo dozę diena iš dienos auklėtinei bando atseikėti treneris. 

Pasitikėjimo savimi dziudo imtynininkė ieško ir psichologės kabinete – ji dirba su Aiste Žemaityte. O neoficialiu jos psichologu galima vadinti ir patyrusį Lietuvos dziudo meistrą Marių Paškevičių, kuris jaunajai kolegei negaili patarimų ir padrąsinimų, o po nesėkmių randa žodžių, padedančių nusiraminti ir vėl eiti į priekį. „Dar praėjusiais metais jaudulys buvo nemažas, bet pradėjau po truputį suvaldyti savo jaudulį, išmokau tvarkytis su savo emocijomis. Lygindama, kaip anksčiau jausdavausi ir kaip dabar, galiu pasakyti, kad tai lyg diena ir naktis“, – rezultatais džiaugiasi sportininkė.



Treneris P.Vinciūnas taip pat mato, kad Santa gerokai pažengė į priekį, bet dirbti dar yra kur. „Dar reikia atskiro „užvedimo“ – pati nelabai nusiteikia kovai, reikia pagalbos iš šono. Tai jos silpnesnė vieta – reikia pridėti pasitikėjimo savimi. Jeigu ji suprastų, kad gali, būtų labai gerai“, – fizinėmis sportininkės galimybėmis neabejoja treneris. 

Gal būtent pasitikėjimo pritrūko ir lemiamoje kovoje dėl bronzos medalio Europos žaidynėse Baku, o šis pralaimėjimas įsirėžė sportininkės atmintin kaip viena skaudžiausių nesėkmių per visą karjerą. „Buvo labai skaudu, nes kitose varžybose, kurios vyko po žaidynių Baku, tą pačią turkę nugalėjau. Buvo apmaudu – kodėl ne žaidynėse, o turnyre? Žinojau, kad turkė stipri, kažkada labai seniai jai palaimėjau per kelias sekundes. Matyt, man užsifiksavo, kad ji kieta mergina“, – pralaimėjimo priežasčių ieško S.Pakenytė. 

Pasitikėjimo savo jėgomis neabejotinai prideda ir pergalės. Kaip pačią svarbiausią ji įvardija bronzinį laimėjimą praėjusių metų universiadoje Pietų Korėjoje. 

Įtemptas gyvenimo ritmas 

Vis greičiau ir garsiau tiksintis olimpinis laikrodis verčia didesniu tempu suktis ir S.Pakenytę. „Patikėkite....“ – šypteli sportininkė, paklausta, ar jos gyvenimo ritmas, įsibėgėjus olimpinei atrankai, tapo spartesnis. „Krūviai dideli. Namie, galima sakyti, net nebūnu. Grįžau praėjusį savaitgalį iš varžybų, šį trečiadienį vėl išskrendu. Viskas non stop, kad tik patekčiau į olimpiadą, nes tai yra didelis mano tikslas“, – susitelkusi imtynininkė. Nepaisant to, šiemet ji užsimojo pabaigti studijas – Santa yra Lietuvos sporto universiteto edukologijos magistro antrakursė. 
 
Daugiausia laiko šiaulietė šiandien leidžia Kaune. Čia jos treniruočių partneriu sporto klube „Danas“ dažnai tampa taip pat dėl olimpinio kelialapio kovojantis M.Paškevičius. „Jis man kaip antras treneris“, – kolegos pagalbą vertina sportininkė. 

Apskritai Lietuvos sunkiasvorę dziudo imtynininkę grūdina vyrai – tarp jos treniruočių partnerių nėra nė vienos merginos. Po tokių treniruočių kovoti ant tatamio su merginomis nepalyginamai lengviau. „Vyrai manęs nesigaili. Treniruojamės visa jėga. Ir daugiau patarimų iš vyrų sulaukiu“, – pasakoja sportininkė.

Imtynininkė įsitikinusi, kad vyrai kovoja geriau, jie techniškesni, greitesni, jų veiksmai švaresni: „Lengvesnės panelės irgi techniškos, bet mano svorio kategorija – per 78 kg, todėl mūsų kovose nėra tokio greitumo, kovos gal nelabai išvaizdžios. O į vyrus sunkiasvorius pasižiūrėjus – visai kitoks vaizdas. Jie daug judresni ir techniškesni.“ 

Treneris P.Vinciūnas įsitikinęs, kad S.Pakenytei neįveikiamų varžovių Europoje nėra. Gal šiek tiek sunkiau ant tatamio su Japonijos, kurioje ir gimė šis kovos menas, bei Kinijos sportininkėmis. „Azijos sportininkių labai gerai išvystyta sprogstamoji jėga, gera technika ir taktika – jos sugeba primesti savo kovos stilių, o kadangi turi labai gerą techniką, tuo naudojasi“, – Azijos atstovių kovų skirtumus atskleidžia specialistas. 

Dėkinga tėvams

Į dziudo Santa nusekė paskui savo jaunesnį brolį. Nors išbandė ne vieną sporto šaką – plaukimą, krepšinį, tinklinį, dziudo buvo tai, kas mergaitei tiko ir patiko. Nepaisant to, per trylika ant tatamio praleistų metų buvo visko.

Už tai, kad šiandien jau artėja prie olimpinių žaidynių slenksčio, S.Pakenytė dėkinga tėvams, kurių griežta ranka neleido išklysti iš sportinio kelio. Pergalių įrodymus ji patiki saugoti tėčiui, kuris juos ne tik prižiūri, bet ir su pasididžiavimu rodo savo draugams. Džiaugiasi anūkės medaliais ir seneliai, bet dažniau jos gaili ir ragina mesti šią nelengvą sporto šaką, ypač kai mato mėlynėmis nusėtas Santos kojas.