| sportas.info | 2016 m. balandžio 14 d. 21:52 |
Sportas – viso gyvenimo palydovas
„Jau tenka rašyti apie mano jaunystės herojų vaikus ir net vaikaičius”, - pastebėjo jubiliejų švenčianti sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė.
Sportas – viso Marytės Marcinkevičiūtės gyvenimo palydovas. Jaunystėje, prabėgusioje Alytuje, žaidė tinklinį ir lankė lengvosios atletikos pratybas. Jos titulų kolekcijoje – visų spalvų Lietuvos čempionato medaliai, kuriuos alytiškė iškovojo bėgdama 80 m su barjerais, 100 m, estafetes 4x100 m ir 4x200 m.
Ir dabar kai tik randa laisvo laiko, Marytė Marcinkevičiūtė skuba į baseiną paplaukioti, o grįžusi į gimtąjį Alytų, dažnai mina dviračio pedalus.
Bet dažniausiai M.Marcikevičiūtę galima sutikti varžybose, iš kurių ji jau beveik 50 metų parsiveža ne apdovanojimus, o reportažus, apybraižas, interviu su sportininkais, treneriais, teisėjais, vadovais, sirgaliais. 1946 m. balandžio 15 d. Butrimiškiuose netoli Alytaus gimusi būsimoje sporto žurnalistė nuo 1967 m. yra laikraščio „Sportas“ korespondentė.
M.Marcinkevičiūtė yra tapusi Auksinės plunksnos konkurso (1980, 1988-1989, 1990-1991, 1993), Aleksandro Krukausko (2008) ir Vytauto Gedgaudo (2012) premijų laureate. Ji viena arba su bendraautoriais yra parašiusi net 11 knygų.
Maryte, kas yra tas variklis, padedantis nesustoti ir išlikti viena produktyviausių Lietuvos sporto žurnalisčių?
Gal didelis draugų, dirbančių įvairiose sporto organizacijose, federacijose, klubuose, ratas. Iš jų gaunu labai daug pakvietimų lankytis įvairiuose renginiuose ir nemoku atsisakyti. Žmonėms norisi padėti, aprašyti jų gerus darbus.
Kai 1967-aisiais pradėjau dirbti “Sporto” redakcijoje, buvo tokia tvarka: kiekvienas buvome atsakingas už atskiras sporto šakas ir jį jas gilinomės, bendravome su treneriais, sportininkais.
Man pirmaisiais metais buvo patikėta rašyti apie dviračių sportą, slidinėjimą, biatloną, fechtavimą, tinklinį, kiek vėliau – ir apie lengvąją atletiką, baidarių ir kanojų irklavimą, tenisą, stalo tenisą, irklavimą.
Su šiomis sporto šakomis suaugau, su jomis nesiskiriu ir dabar. Viena karta keičia kitą. Jau tenka rašyti apie mano jaunystės herojų vaikus ir net vaikaičius.
Kodėl pasirinkote būtent sporto žurnalistiką?
Žurnaliste apsisprendžiau būti, lankydama paskutinę, tais laikais vienuoliktą klasę. Mokiausi Alytuje, buvau lengvaatletė, taip pat žaidžiau tinklinį. O mokykloje geriausiai sekėsi lietuvių kalba.
Per Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treniruočių stovyklas Adleryje, Gagruose, Picundoje, Sočyje apie žurnalisto darbą dažnai kalbėdavausi su tuo metu „Sporto” redakcijoje dirbusiu Lietuvos šuolių į tolį rekordininku, Tokijo olimpinių žaidynių dalyviu Antanu Vaupšu.
Jis mane ir paskatino tapti sporto žurnaliste. O pirmam išbandymui davė ir užduotį – parengti intreviu su tuo pat metu Sočyje besitreniruojančiomis SSRS legendomis – šuolininku į tolį Igoriu Ter-Ovanesianu ir šuolininku į aukštį Valerijumi Brumeliu.
Jaudulio buvo nemažai, bet su šiais lengvosios atletikos grandais nuo pirmųjų minučių viskas klostėsi labai sėkmingai. Per tas porą valandų kalbėjomės ne tik apie sportą ir tai man padarė didelį įspūdį.
Vėlesniais metais Igorį Ter-Ovanesianą, kai jis tapo SSRS rinktinės vyriausiuoju treneriu, tekdavo sutikti ir kalbinti per pasaulio bei Europos lengvosios atletikos čempionatus.Jokios baimės jau nebuvo.
Kai pradėjau dirbti “Sporto” redakcijoje, dar pati aktyviai sportavau, bet redaktorius Algimantas Litvaitis buvo griežtas: arba dirbi, arba sportuoji.
Pasirinkau darbą, 1974-aisiais neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą ir gavau žurnalistės diplomą.
Ar be darbo dar lieka laiko kokiai nors kitai veiklai? Kokių turite pomėgių?
Pomėgį turiu vieną ir nepakartojamą: grybavimą. Dar mėgstu plaukioti baseiine, minti dviračio pedalus.
Plaukiodama baseine, kartais sutinku Laurą Asadauskaitę. Sykį juokaudama jai pasakiau, kad rengiuosi olimpinėms žaidynėms, ar ji manęs nebijanti kaip varžovės. „Ne, -atsakė. - Sudegsite su žirgais, nes juos reikia mokėti prisikalbinti”. Teko pritarti.
Kitos veiklos? Jeigu būtų galima priskirti prie veiklos – tai knygų rašymas. Jų esu parašiusi jau vienuolika.
Kaip neišsenka temos, kurių iš kiekvienų varžybų parsivežate po kelias. Kaip jas sugalvojate?
Reikia kuo dažniau lankytis varžybose, bendrauti su sportininkais, jų treneriais, ir tada tų temų – galybės.
Esate ištikima vienam laikraščiui – “Sportas”. Ar nesinorėjo pakeisti darbo vietą?
Anksčiau buvau kalbinama dirbti „Dienoje”, kai mano bendraamžiai sporto žurnalistai buvo kviečiami dirbti į buriamą “Lietuvos rytą”, buvo galimybė patekti ten. 1988 m., kai pirmą kartą viešėjau Australijoje, man labai rimtai siūlė tapti laikraščio „Mūsų pastogė“ sporto žurnaliste, tačiau būtų reikėję ten likti, tad pasiūlymo net nesvarsčiau.
„Sporto” redakcijoje užaugau, tai buvo mano kone pirmoji darbovietė (pusę metų dar dirbau Alytaus vyno gamykloje), ir laikraščio redaktoriai Algimantas Litvaitis, Aleksandras Krukauskas mane prikalbindavo niekur neiti.
Ar yra žmonių, pokalbių, kurių nepamiršite niekada arba varžybų, įstrigusių visam gyvenimui?
Niekada neužmiršiu susitikimų, pokalbių su Prezidentu Valdu Adamkumi. Nuo pirmosios pažinties su juo pajutau dideles simpatijas ir didžiulę pagarbą šiam žmogui. Jį vertinu kaip patį geriausią visų laikų Lietuvos prezidentą.
Esu labai laiminga, kad man pavyko gerbiamą Prezidentą prikalbinti apie jį, sporto žmogų, rašyti knygą. Tai buvo nepakartojamos akimirkos, kai galėdavau su juo ilgiau bendrauti ir klausytis Prezidento pasakojimo.
Iš varžybų didžiausią įspūdį paliko Kalgario olimpinės žiemos žaidynės, kuriose aukso medalį pelnė Vida Vencienė.
Kalgaryje buvau akredituota vienintelė sporto žurnalistė iš Lietuvos. Kai Vida finišavo, abi stovėjome apsikalbinusios Kenmoro stadione, kur vyko slidinėjimo varžybos, ir laukėme paskutiniųjų dviejų finišuojančių sportininkių.
„Tu, jau čempionė!, - iš džiaugsmo sušukau. „Negali būti“, - atsakė Vida, vis dar netikinti, kad aukso medalis jau buvo jos kišenėje.
Visam gyvenimui išliko dviratininkių Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės auksiniai finišai, disko metiko Virgilijaus Aleknos pergalingi metimai per pasaulio ir Europos čempionatus.
Visada įsimena pokalbiai su Daina Gudzinevičiūte, Simona Krupeckaite, Laura Asadauskaite, Vilhelmina Bardauskiene, Jūrate ir Česlovu Norvaišomis, Birute Kalėdiene, Romu Ubartu, Jevgenijumi Šuklinu, Vladu Česiūnu, Antanu Bagdonavičiumi. Per tuos 50 mano kūrybinio darbo metus visų ir nesuminėsi. Labai patikdavo kartu keliauti su legendine Klaipėdos „Žuvėdra“ ir matyti ne tik jų nuostabius pasirodymus, bet ir šokėjų „virtuvę“ , kai jie iš vakaro iki paryčių ruošdavosi varžyboms.
Kone kasmet išleidžiate po knygą. Ar ir šiemet planuojate tą padaryti?
Knygų kepti nemoku. Man prireikia dvejų-pustrečių metų. Šiemet pradėjau rinkti medžiagą apie Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojus, šios sporto šakos istoriją.
Mano planuose – ir knygos apie Premjerą Algirdą Butkevičių, dukart olimpinį čempioną Virgilijų Alekną, Lietuvos metikus.
Nors man jau ir septynios dešimtys, bet darbų nemažėja. Matyt, reikės keltis ne penktą ryto, o ketvirtą.
Ir dabar kai tik randa laisvo laiko, Marytė Marcinkevičiūtė skuba į baseiną paplaukioti, o grįžusi į gimtąjį Alytų, dažnai mina dviračio pedalus.
Bet dažniausiai M.Marcikevičiūtę galima sutikti varžybose, iš kurių ji jau beveik 50 metų parsiveža ne apdovanojimus, o reportažus, apybraižas, interviu su sportininkais, treneriais, teisėjais, vadovais, sirgaliais. 1946 m. balandžio 15 d. Butrimiškiuose netoli Alytaus gimusi būsimoje sporto žurnalistė nuo 1967 m. yra laikraščio „Sportas“ korespondentė.
M.Marcinkevičiūtė yra tapusi Auksinės plunksnos konkurso (1980, 1988-1989, 1990-1991, 1993), Aleksandro Krukausko (2008) ir Vytauto Gedgaudo (2012) premijų laureate. Ji viena arba su bendraautoriais yra parašiusi net 11 knygų.
Maryte, kas yra tas variklis, padedantis nesustoti ir išlikti viena produktyviausių Lietuvos sporto žurnalisčių?
Gal didelis draugų, dirbančių įvairiose sporto organizacijose, federacijose, klubuose, ratas. Iš jų gaunu labai daug pakvietimų lankytis įvairiuose renginiuose ir nemoku atsisakyti. Žmonėms norisi padėti, aprašyti jų gerus darbus.
Kai 1967-aisiais pradėjau dirbti “Sporto” redakcijoje, buvo tokia tvarka: kiekvienas buvome atsakingas už atskiras sporto šakas ir jį jas gilinomės, bendravome su treneriais, sportininkais.
Man pirmaisiais metais buvo patikėta rašyti apie dviračių sportą, slidinėjimą, biatloną, fechtavimą, tinklinį, kiek vėliau – ir apie lengvąją atletiką, baidarių ir kanojų irklavimą, tenisą, stalo tenisą, irklavimą.
Su šiomis sporto šakomis suaugau, su jomis nesiskiriu ir dabar. Viena karta keičia kitą. Jau tenka rašyti apie mano jaunystės herojų vaikus ir net vaikaičius.
Kodėl pasirinkote būtent sporto žurnalistiką?
Žurnaliste apsisprendžiau būti, lankydama paskutinę, tais laikais vienuoliktą klasę. Mokiausi Alytuje, buvau lengvaatletė, taip pat žaidžiau tinklinį. O mokykloje geriausiai sekėsi lietuvių kalba.
Per Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treniruočių stovyklas Adleryje, Gagruose, Picundoje, Sočyje apie žurnalisto darbą dažnai kalbėdavausi su tuo metu „Sporto” redakcijoje dirbusiu Lietuvos šuolių į tolį rekordininku, Tokijo olimpinių žaidynių dalyviu Antanu Vaupšu.
Jis mane ir paskatino tapti sporto žurnaliste. O pirmam išbandymui davė ir užduotį – parengti intreviu su tuo pat metu Sočyje besitreniruojančiomis SSRS legendomis – šuolininku į tolį Igoriu Ter-Ovanesianu ir šuolininku į aukštį Valerijumi Brumeliu.
Jaudulio buvo nemažai, bet su šiais lengvosios atletikos grandais nuo pirmųjų minučių viskas klostėsi labai sėkmingai. Per tas porą valandų kalbėjomės ne tik apie sportą ir tai man padarė didelį įspūdį.
Vėlesniais metais Igorį Ter-Ovanesianą, kai jis tapo SSRS rinktinės vyriausiuoju treneriu, tekdavo sutikti ir kalbinti per pasaulio bei Europos lengvosios atletikos čempionatus.Jokios baimės jau nebuvo.
Kai pradėjau dirbti “Sporto” redakcijoje, dar pati aktyviai sportavau, bet redaktorius Algimantas Litvaitis buvo griežtas: arba dirbi, arba sportuoji.
Pasirinkau darbą, 1974-aisiais neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą ir gavau žurnalistės diplomą.
Ar be darbo dar lieka laiko kokiai nors kitai veiklai? Kokių turite pomėgių?
Pomėgį turiu vieną ir nepakartojamą: grybavimą. Dar mėgstu plaukioti baseiine, minti dviračio pedalus.
Plaukiodama baseine, kartais sutinku Laurą Asadauskaitę. Sykį juokaudama jai pasakiau, kad rengiuosi olimpinėms žaidynėms, ar ji manęs nebijanti kaip varžovės. „Ne, -atsakė. - Sudegsite su žirgais, nes juos reikia mokėti prisikalbinti”. Teko pritarti.
Kitos veiklos? Jeigu būtų galima priskirti prie veiklos – tai knygų rašymas. Jų esu parašiusi jau vienuolika.
Kaip neišsenka temos, kurių iš kiekvienų varžybų parsivežate po kelias. Kaip jas sugalvojate?
Reikia kuo dažniau lankytis varžybose, bendrauti su sportininkais, jų treneriais, ir tada tų temų – galybės.
Esate ištikima vienam laikraščiui – “Sportas”. Ar nesinorėjo pakeisti darbo vietą?
Anksčiau buvau kalbinama dirbti „Dienoje”, kai mano bendraamžiai sporto žurnalistai buvo kviečiami dirbti į buriamą “Lietuvos rytą”, buvo galimybė patekti ten. 1988 m., kai pirmą kartą viešėjau Australijoje, man labai rimtai siūlė tapti laikraščio „Mūsų pastogė“ sporto žurnaliste, tačiau būtų reikėję ten likti, tad pasiūlymo net nesvarsčiau.
„Sporto” redakcijoje užaugau, tai buvo mano kone pirmoji darbovietė (pusę metų dar dirbau Alytaus vyno gamykloje), ir laikraščio redaktoriai Algimantas Litvaitis, Aleksandras Krukauskas mane prikalbindavo niekur neiti.
Ar yra žmonių, pokalbių, kurių nepamiršite niekada arba varžybų, įstrigusių visam gyvenimui?
Niekada neužmiršiu susitikimų, pokalbių su Prezidentu Valdu Adamkumi. Nuo pirmosios pažinties su juo pajutau dideles simpatijas ir didžiulę pagarbą šiam žmogui. Jį vertinu kaip patį geriausią visų laikų Lietuvos prezidentą.
Esu labai laiminga, kad man pavyko gerbiamą Prezidentą prikalbinti apie jį, sporto žmogų, rašyti knygą. Tai buvo nepakartojamos akimirkos, kai galėdavau su juo ilgiau bendrauti ir klausytis Prezidento pasakojimo.
Iš varžybų didžiausią įspūdį paliko Kalgario olimpinės žiemos žaidynės, kuriose aukso medalį pelnė Vida Vencienė.
Kalgaryje buvau akredituota vienintelė sporto žurnalistė iš Lietuvos. Kai Vida finišavo, abi stovėjome apsikalbinusios Kenmoro stadione, kur vyko slidinėjimo varžybos, ir laukėme paskutiniųjų dviejų finišuojančių sportininkių.
„Tu, jau čempionė!, - iš džiaugsmo sušukau. „Negali būti“, - atsakė Vida, vis dar netikinti, kad aukso medalis jau buvo jos kišenėje.
Visam gyvenimui išliko dviratininkių Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės auksiniai finišai, disko metiko Virgilijaus Aleknos pergalingi metimai per pasaulio ir Europos čempionatus.
Visada įsimena pokalbiai su Daina Gudzinevičiūte, Simona Krupeckaite, Laura Asadauskaite, Vilhelmina Bardauskiene, Jūrate ir Česlovu Norvaišomis, Birute Kalėdiene, Romu Ubartu, Jevgenijumi Šuklinu, Vladu Česiūnu, Antanu Bagdonavičiumi. Per tuos 50 mano kūrybinio darbo metus visų ir nesuminėsi. Labai patikdavo kartu keliauti su legendine Klaipėdos „Žuvėdra“ ir matyti ne tik jų nuostabius pasirodymus, bet ir šokėjų „virtuvę“ , kai jie iš vakaro iki paryčių ruošdavosi varžyboms.
Kone kasmet išleidžiate po knygą. Ar ir šiemet planuojate tą padaryti?
Knygų kepti nemoku. Man prireikia dvejų-pustrečių metų. Šiemet pradėjau rinkti medžiagą apie Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojus, šios sporto šakos istoriją.
Mano planuose – ir knygos apie Premjerą Algirdą Butkevičių, dukart olimpinį čempioną Virgilijų Alekną, Lietuvos metikus.
Nors man jau ir septynios dešimtys, bet darbų nemažėja. Matyt, reikės keltis ne penktą ryto, o ketvirtą.