Darius Degutis – patyręs diplomatas, per savo profesinę karjerą buvęs Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje ir Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje, dirbęs Danijoje, JAV ir kitose šalyse. Tačiau, prieš pradėdamas plaukioti diplomatijos vandenyse, D. Degutis plaukiojo valtimi. Ne paprasta – akademine. Irklavimas buvo ta sporto šaka, kurią nuo mažumės sportiškas ir ne vieną sporto šaką išbandęs vaikinas kultivavo ilgiausiai. Tačiau galiausiai paliko ir irklavimą – pasirinko mokslus, be to, kai jauną jų trenerį Vytautą Milių paėmė į karinę tarnybą, jis su draugais pasijuto tarsi našlaitis.
Tačiau atsisveikinimas su irklavimu nevirto sportavimo pabaiga. Nors diplomatinis darbas mėtė iš vienos šalies į kitą, D. Degučio ryšiai su sportu, bėgant metams, regis, tik stiprėja: fizinis krūvis septynis kartus per savaitę, siekiant palaikyti sportinę formą, ir kasdienis darbas, kai, pasitelkus diplomatinius ryšius, galima ištiesti pagalbos ranką Lietuvos sportininkams ar aukštai iškėlus Lietuvos sporto vėliavą nešti pasauliui žinią apie mus, lietuvius.
„Nesuklysiu pasakęs, kad sportas – tai bendrasis labiausiai paplitęs, visas tautas ir žemynus apimantis vardiklis. Mes neturime pasaulinio lygio įmonių, tokių kaip skandinavų „Volvo“ ar „Nokia“ arba olandų „Philips“. Turime unikalų istorinį, kultūrinį paveldą, bet nėra tokių vardų, kurie iškart asocijuotųsi su Lietuva. Bet Lietuva turi sportą. Jis suteikia labai daug. Ir pagrindas Lietuvai garsinti – krepšinis“, – teigia diplomatas.
Su krepšinio vėliava25 metus diplomatiniam darbui atidavęs D. Degutis pastarąjį kartą ambasadoriaus pareigas ėjo Izraelyje. Slaptažodžiu, kuris tirpdydavo ledus ir atverdavo izraeliečių širdis, jam tapo žodis „Šaras“. Šiandien Kauno „Žalgirio“ stratego kostiumą vilkintis Š. Jasikevičius 2003–2005 m. padėjo siekti pergalių Tel Avivo „Maccabi“, bet žydų žemėje jis legenda iki šiol.
„Žinoma, prieš tai reikia išsiaiškinti, ar tavo pašnekovas yra „Maccabi“, ar „Hapoel“ sirgalius – tai dvi rimtos stovyklos, – diplomatinių įgūdžių reikia ir kalbant sporto temomis. – Bet Šarūno Jasikevičiaus palikimas Izraelyje milžiniškas. Ne visi vienodai žino, kur ta Lietuva, bet užtekdavo ištarti „Šaras“, ir tu čia savas“, – šypsosi D. Degutis. Lankydamasis pas Izraelio premjerą jis visada su juo aptardavo, kaip sekasi Š. Jasikevičiui ar Arvydui Saboniui.
Per diplomatinio darbo metus D. Degutis įsitikino, kad geriausiai pasaulyje Lietuvą galima pristatyti kalbant krepšinio kalba – mūsų krepšininkai ir krepšinio laimėjimai pasaulyje garsūs. Štai Amerikoje „neetatiniai padėjėjai“ buvo NBA rungtyniavę A. Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas. Diplomatas prisimena, kaip vienų rungtynių, kuriose žaidė A. Sabonis, pratęsimas buvo Vašingtono spaudos puslapiuose. Jie skelbė apie kelių šimtų lietuvių armiją, atėjusią palaikyti A. Sabonio. „Tokios reklamos nenupirksi už jokius pinigus jokiuose laikraščiuose, žurnaluose, CNN ar BBC kanaluose“, – teigia jis.
Ir nors geriausiai žinomi mūsų krepšininkai, kitų sporto šakų atstovai, pasiekę aukštumų, taip pat nepraslysta pasauliui pro akis. „Ambasadoje Vašingtone organizavome priėmimą prezidento Valdaus Adamkaus vizito proga. Buvo sukviesta daug žmonių – kongresmenų, senatorių, diplomatų, lietuvių bendruomenės atstovų. Krepšininkai negalėjo atvykti, nes kaip tik tuo metu buvo NBA lokautas, bet atvyko mūsų ledo ritulininkai Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis, tuo metu buvę pačiame jėgų žydėjime. Nors ledo ritulys Amerikoje populiarumu neprilygsta nei krepšiniui, nei amerikietiškajam futbolui, antras populiariausias vakaro žmogus po prezidento V. Adamkaus buvo D. Kasparaitis. Visi amerikiečiai jį žinojo ir nustebę aikčiojo supratę, kad Darius iš Lietuvos“, – pavyzdžiais kalba diplomatas.
D. Degutis pabrėžia, kad kiekvieno sportininko indėlis ir laimėjimas – milžiniškas ir unikalus kapitalas. „Tai daug daugiau nei vien tik jų asmeninis laimėjimas, nei jų aukso medalis. Tai – Lietuva. Ir kai per apdovanojimus pakyla trispalvė, visiems lietuviams, kad ir kur jie būtų, tai yra didžiulis pasididžiavimas ir milžiniškas Lietuvos pristatymas. O mums, diplomatams, kiekviena gera žinia apie Lietuvos sportą – aukso vertės“, – teigia D. Degutis, ragindamas jaunimą nebijoti vargo sportuojant ir siekiant užsibrėžto tikslo.
Nuogas karaliusDėmesys Lietuvai pirmuosiuose spaudos puslapiuose garantuotas, kai mūsų futbolo rinktinė žaidžia atrankos rungtynes su pasaulio grandais. „Kai Lietuvos rinktinė gauna galimybę žaisti su Anglijos, Ispanijos ar Italijos rinktinėmis, mes iš karto patenkame tose šalyse į pirmuosius puslapius. Kitais atvejais, net ir su krepšinio pergalėmis, ten atsidurti mums sunku. Nekalbu apie ekonominius ar kultūros laimėjimus – su jais nelengva patekti į bendrą visuomenės stebėjimo lauką“, – tikina D. Degutis, 15 metų gyvenęs užsienyje. Tiesa, žinios apie futbolą Lietuvoje – su dideliu kartėlio prieskoniu. Lietuvos diplomatas neslepia, kad ne kartą teko raudonuoti, teisintis dėl nuogo sporto karaliaus Lietuvoje ir dėl to, kad Lietuva – vienintelė ES narė, neturinti normalaus stadiono. Ambasadorių būreliuose prasidėjus pokalbiams apie futbolą, D. Degučiui dažnai tenka tyliai pasišalinti iš jo ar negirdomis nuleisti nepatogius klausimus. „Iki šių dienų mus vejasi ispanų ar anglų komentarai apie baisias treniruočių ir rungtynių sąlygas Lietuvoje, kai stadionas buvo palygintas su bulvių lauku...“ – seną gėdą prisimena diplomatas.
Nuo to įsimintino ispanų vizito prabėgo ne vieneri metai, bet priimant svečius Lietuvoje pasigirti futbolo laimėjimais ar bent stadionu ir šiandien dar nėra kaip. D. Degutis prisimena, kaip praėjusiais metais atvykę į mūsų šalį pasaulinio masto verslininkai litvakai iš PAR pakeitė planus vien dėl to, kad pamatytų Lietuvos ir Anglijos rinktinių susitikimą. Kaip svetingas šeimininkas, diplomatas, žinoma, parūpino bilietus, tačiau daugiau kuo nudžiuginti svečių negalėjo: „Jie žiūri į tave, šypsosi, bet matai, kad tiems žmonėms tiesiog nepatogu už tave. Mačiau daug klaustukų akyse – kur mes, kas čia vyksta, kokios mokyklos stadione esame?.. Futbolas – savotiška mūsų diplomatų dilema. Kai kalbama apie futbolą, siekiant išsisukti iš nepatogios padėties, tenka gudrauti užsimenant, kad esu ir „Liverpool“ sirgalius, ir taip nukreipti kalbą nuo Lietuvos futbolo bėdų.“
Tiltas tarp šaliųBūdamas ambasadoriumi PAR, D. Degutis padėjo Lietuvos regbio federacijai užmegzti ryšius su kolegomis iš šios Afrikos valstybės. Taip lietuviai sulaukė ne vieno PAR regbio specialisto pagalbos, o talentingi Lietuvos jaunuoliai šiandien turi galimybę gyventi ir treniruotis šioje regbio šalyje.
Lietuviai afrikiečiams taip pat neliko skolingi – krepšinio žiniomis PAR dalijosi Lietuvos krepšinio treneriai, mūsų šalyje krepšinio žinių sėmėsi PAR krepšininkas. „Tai projektas, kurį pavadinome „Tiltu“. Tiltu, sujungiančiu dvi šalis ir per sportą padedančiu vėl susigrąžinti daug žymių PAR litvakų, kurių seneliai prieš šimtą metų išvyko iš Lietuvos. Taip atkuriame ryšius, tarsi uždarome istorijos ratą“, – džiaugiasi diplomatas.
Regbis – ne vienintelė sporto šaka, sulaukusi pagalbos iš šios tolimos Afrikos valstybės. Kartais ta pagalba ateina labai netikėtai. Per Londono olimpines žaidynes, vykstant sportinio ėjimo varžyboms, Lietuvos ambasadoriui paskambino vienas žymiausių pasaulyje verslininkų, PAR litvakas. „Jis buvęs profesionalus ėjikas, PAR rinktinės narys. Vyras žiūrėjo tas varžybas Londone ir atsidūrė šalia žmonių su Lietuvos vėliava – norėjo, kad paprašyčiau, jog šie kartu nusifotografuotų. Tai buvo mūsų sportinio ėjimo rinktinės treneriai“, – pasakoja D. Degutis. Istorijos pradžia su nuotrauka virto Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės stovykla PAR, kurią finansavo minėtas verslininkas. O šio verslininko globojamas geriausias PAR ėjikas praėjusiais metais treniravosi ir dalyvavo varžybose Lietuvoje.
Per gyvenimą – risteleD. Degučio pamėgtų sporto šakų spektras platus. Su kai kuriomis iš jų gyvenimas jau išskyrė. Štai vieno nusileidimo nuo kalno metu plyšę raiščiai privertė jį visam laikui padėti į šoną slides, bėgantys metai iš sporto šakų sąrašo išbraukė krepšinį ir futbolą, nes vyras vadovaujasi principu, kad sulaukus 45-erių kontaktines sporto šakas reikia palikti jaunesniems. „Anksčiau nuvykęs į bet kurią šalį dirbti pirmiausia skambindavau į Vokietijos ambasadą ir prašydavau, kad mane sujungtų su futbolo komandos kapitonu. Ir sekretorė sujungdavo!“ – šypsosi D. Degutis, kurį vokiečiai mielai priimdavo į savo komandą. Atminimui liko nuotraukų, kuriose jis su Vokietijos rinktinės marškinėliais.
Šiandien D. Degutis kiekvieną darbo dieną 6 val. ryto aunasi bėgimo batelius ir įveikia penkis šešis kilometrus. Ne išimtis ir savaitgalis, tik tuomet bėgimas būna vėlyvesnis, o kompaniją jam palaiko žmona Nida. „Turiu prisiimti kaltę sau, – šypsosi vyras, paklaustas, kuris iš sutuoktinių užkrėtė kitą bėgimo liga. – Mano žmona gali būti pavyzdys tiems, kurie sako, kad bėgimas – ne jiems.“ Nuo mokyklos laikų bėgioti nemėgusi N. Degutienė šiandien savo vyrui palaiko kompaniją ne tik bėgdama kartu rytais, bet ir mielai dalyvaudama varžybose.
Šios kasdienės rutinos nesutrikdo ir komandiruotės – lagamine visada yra vietos sportiniams bateliams. O dienotvarkėje – laiko pasidomėti, ar mieste, į kurį keliauja, nevyksta varžybos. Varžymosi elementas – svarbi bėgimo dalis: „Jeigu yra galimybė, visada stengiuosi dalyvauti varžybose, susisiekti su organizatoriais, kad jie žinotų, jog yra svečias iš Lietuvos. Izraelyje, kur klimatas itin palankus sportuoti, bėgimai vyksta dažnai. Bėgimo organizatoriai visada žinodavo, kad yra Lietuvos ambasadorius. Tai padėdavo megzti ryšius. O juk toks mūsų diplomatų tikslas.“
Bene patogiausia diplomatiniams pokalbiams sporto šaka – golfas, kai galima ramiai ir maloniai leidžiant laiką gamtoje aptarti aktualias temas. Tačiau ten trūksta veiksmo, todėl golfą D. Degutis bandė tik kartą. Jis džiaugiasi, kad tarp diplomatų, kaip ir apskritai pasaulyje, sparčiai populiarėja bėgimas. Plinta ir nauja mada – organizuoti verslo susitikimus bėgant. Tai jis pats sėkmingai praktikavo Izraelyje: „Užuot sėdėję ir dvi valandas pietavę ar šnekėję kabinete, mes susitardavome pabėgioti. Kaip sakau, tai bėgimas pokalbio ritmu. Jeigu tavo partneris panašaus fizinio pasirengimo, gali ir 10, ir 15, ir 20 km bėgti, pakalbėti apie reikalus, šeimą, kasdienius rūpesčius.“
Bėgimas šiandien – bene didžiausia D. Degučio aistra, tačiau sportiškas vyras randa laiko ir kitiems pomėgiams – porą kartų per savaitę jis su žmona lankosi sporto klube, plaukioja, užsiima joga, žaidžia tenisą. Pasak diplomato, gerą savijautą ir darbingumą garantuoja reguliarus sportas: „Sportas suteikia tai, kas visada gyvenime praverčia, t. y. vidinę mobilizaciją, pareigos jausmą, disciplinuotumą, atsparumą darbe, esant nemažiems krūviams“. Sporto aktualijos diplomatijos užkulisiuose neretai tampa atspirties tašku, padedančiu rasti sutarimą, kai nuomonės darbiniais klausimais išsiskiria.