"Sportui turi vadovauti specialistai"

Seimo narys Vidas Mikalauskas net penkias kadencijas buvo Varėnos rajono meras. Jaunystėje žaidė rankinį, vėliau vadovavo Varėnos „Ūlos“ komandai. Taip pat dirbo kūno kultūros mokytoju, Varėnos sporto mokyklos rankinio treneriu, treniravo Lietuvos jaunių ir jaunimo rankinio rinktines, buvo Varėnos „Nemuno“ ir „Žalgirio“ draugijų pirmininkas. Vadovavo Varėnos rajono sporto komitetui ir Sporto sektoriui, dvi kadencijas Lietuvos savivaldybių asociacijoje vadovavo Socialiniam komitetui, kuravusiam ir kūno kultūros klausimus. Vieną kadenciją buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto narys, tris kadencijas – Lietuvos rankinio federacijos viceprezidentas, Zigmanto Balčyčio ir Vytenio Andriukaičio dešinioji ranka.

Šį pavasarį V. Mikalauskas tapo Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininku.

Su kokiomis viltimis ryžotės šiam naujam gyvenimo iššūkiui?
Šis iššūkis nėra išskirtinis, nes visą gyvenimą praleidau su sporto visuomene ir turiu tam tikros patirties. Kai penkias kadencijas dirbau Varėnos rajono meru, buvo betarpiškas ryšys su kūno kultūra ir sportu, jaunimo reikalais. Manau, kad esu savo rogėse ir galiu realizuoti savo patirtį. Nesu atitolęs ir nuo jaunimo reikalų, visą laiką teko dirbti ir su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

Ar Seimo jaunimo ir sporto komisijos pirmininkui gerai išmanyti sportą iš vidaus? O gal būtų geriau, jeigu apie jį būtumėte žinojęs mažiau?
Nenorėčiau ridenti akmenų į kitų daržą. Tačiau šiandien bendroje plotmėje sportui bandoma daryti įtaką arba vadovauti su juo visiškai neturint jokio sąlyčio ir patirties. Visą laiką buvau už tai, kad sportui turi vadovauti specialistai, jie ir turi formuoti sporto politiką.

Nenorėčiau įvardyti personalijų, bet šiandien daug klausimų sprendžiama paviršutiniškai ir mėgėjiškai. Manau, kad pati sporto bendruomenė nėra patenkinta tuo, kas šiandien vyksta. Pažvelkime į švietimo sritį, pačią Švietimo ir mokslo ministeriją. Čia beveik nėra atsakingų specialistų, suprantančių kūno kultūros, sveikatingumo reikšmę, net nėra suformuota tam tikra struktūra.

Šis laikotarpis iki kitų Seimo rinkimų labai trumpas ir didelių darbų nebus įmanoma nuveikti, tačiau vienas artimiausių – bent jau stengtis atkreipti visuomenės dėmesį į aktualius sporto klausimus švietimo sistemoje ir, žinoma, Kūno kultūros ir sporto įstatymo svarstymas Seime.

Dabar masiškai reformuojamos ir uždaromos aukštesnio meistriškumo įstaigos, iš švietimo sistemos pereina į Kūno kultūros ir sporto departamento ar pačių savivaldybių priežiūrą, jos reformuojamos į sporto centrus. Tai irgi nėra labai geras reiškinys.

Daug kalbame apie kūno kultūros pamokų skaičiaus didinimą. Tam lyg ir pritariama, bet jokių sprendimų nėra. Motyvuojama, kad tai brangiai kainuos. Esu įsitikinęs, kad dabar, esant labai prastam vaikų, mokinių ir jaunimo bendram sveikatingumo lygiui ir fiziniam pasirengimui, kainuoja brangiau.

Tai iliustruoja Krašto apsaugos ministerijos duomenys apie asmenis, šaukiamus atlikti nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Netgi didesnė dalis savanorių, norinčių eiti tarnauti, dėl prasto fizinio pasirengimo yra netinkami. Laukiu, kada Krašto apsaugos ministerija apibendrins ir pateiks duomenis. Manau, kad jie gali šokiruoti visuomenę. Tai rodo, kad daug kalbame, bet konkrečių darbų neatliekame.

Kokių darbų pirmiausia ėmėtės pradėjęs vadovauti komisijai?
Jau pačią pirmą savaitę paprašiau informacijos, kokia šiandien padėtis dėl Sporto įstatymo. Dar 2013-aisiais buvo sudaryta darbo grupė, kuri balandžio mėnesį pradėjo darbą. Tačiau 2015-aisiais nebuvo surengtas nė vienas posėdis. Su Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir visuomeninių sporto organizacijų vadovais pradėjome žiūrėti, nagrinėti ir išaiškėjo daugybė netikslumų.

Ypač neramina, kad šiame Sporto įstatymo projekte visuomeninėms sporto organizacijoms skirtos vos keturios eilutės.

Paprašiau ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus, kad būtų šiek tiek sulaikytas šio įstatymo projekto pristatymas Vyriausybėje. Jeigu Seimas gautų tokį visiškai neparengtą, išderintą įstatymą, jis tikrai čia įstrigtų ir pražūtų – kiekvienas politikas, ne tos srities specialistas pradėtų reikštis ir teikti įvairius pasiūlymus, kurie galbūt nevisiškai derėtų su dabartinėmis tendencijomis ir tikslais.

Dabar konsultuojuosi, kalbuosi su ekspertais, specialistais, kurie nėra tos darbo grupės nariai, klausau jų nuomonių ir pasiūlymų. Tada kviesimės tos grupės narius, nes pagrindinių institucijų vadovai arba atsakingi deleguoti asmenys teigia, kad jie tik formaliai ir labai retai dalyvavo, netgi neprisimena, kada pastarąjį kartą buvo susirinkę.

Šį klausimą kuruoja Vidaus reikalų ministerija, ji yra įpareigota vadovauti tai darbo grupei. Labai džiaugiuosi, kad Sporto departamentas ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dėl Sporto įstatymo randa bendrą kalbą ir dirbs kartu.

Iš sporto federacijų, sporto klubų sulaukiama daug nusiskundimų dėl lėšų skirstymo, neaiškumo, skaidrumo. Nesiimu dabar daryti išvadų, informaciją reikia sukaupti, ją patikrinti, nes neužtenka išklausyti tik vieną pusę.

Seime turėjau labai svarbų pristatymą: 2017-uosius siūlome paskelbti Sporto metais. 2017 m. prasidės naujas olimpinis ciklas, sukaks 85 metai, kai buvo priimtas pirmasis Lietuvos kūno kultūros ir sporto įstatymas, įsteigti Kūno kultūros rūmai, sueis 80 metų, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione, kitąmet vyks X pasaulio lietuvių sporto žaidynės...

Netikėtai palankiai šį nutarimą palaikė net 84 Seimo nariai, tik vienas buvo prieš, keturi susilaikė. Manau, kad tie Sporto metai plačiąja prasme turėtų tapti sporto metais, būtų įtraukiama dar didesnė visuomenės dalis, kuri pasirinktų aktyvų gyvenimo būdą.



Prieš tai Jaunimo ir sporto komisijai vadovavo Juras Požela, kuris sporto visuomenei nebuvo labai žinomas, todėl būtų įdomu sužinoti, kaip vertinate jo nuveiktus darbus.
Vertinu palankiai. Nors jis su sportu ir neturėjo artimesnio ryšio, tačiau dirbo gana entuziastingai, rodė nemažai gražių iniciatyvų jaunimo ir sporto srityse. Tačiau, manau, komisijos pirmininkas turėjo aktyviau paspausti Vidaus reikalų ministeriją ir darbo grupę, kad būtų atsiskaičiusios, ką padarė dėl Sporto įstatymo rengimo.

Nespėsite sušilti kojų, apsiprasti aplinkoje, o netrukus – nauji Seimo rinkimai. Ar nerizikavote savo pasirinkimu?
Nesureikšminu tų dalykų, žiūriu, ką šiandien galiu padaryti. Sunku pasakyti, kokių pasekmių mano darbai turės Seimo rinkiminėje batalijoje. Varėnos rajono apygarda pakeista, prie jos prijungtas Trakų rajonas. Nežinau, kaip bus, ir nenoriu burti iš kavos tirščių.

Kas jus labiausiai neramina dėl šiandienos Lietuvos sporto? Kurias sporto problemas kuo skubiau reikėtų spręsti?
Didžiausia problema yra Švietimo ir mokslo ministerijoje kuruojamoje srityje – bendrojo lavinimo mokyklų mokinių ir ypač aukštųjų mokyklų studentų galimybė sportuoti, užsiimti aktyvia veikla. Kitokio lygio turėtų būti bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros pamokos ir kontrolė.

Šiandien daug kur girdima, kad kūno kultūros pamoka – tai krepšinio ar futbolo pamoka. Vaikams numetamas kamuolys ir pasiūloma žaisti. Žinoma, yra ir gražių iniciatyvų, daug kas priklauso nuo paties pedagogo. Ar jis yra stiprus, ar tik amatininkas. Švietimo sistemoje vyksta ir įvairių renginių, kurie dalį jaunimo motyvuoja, bet bendra situacija, susijusi su jaunuolių fiziniu pasirengimu, tikrai bloga.

Galiu drąsiai sakyti, kad kūno kultūra ir sportas yra išguiti, palikti savieigai mūsų aukštojo mokslo sistemoje. Kiekvienas būsimas specialistas turi būti motyvuotas, jam sudaryta galimybė pasirinkti vienokią ar kitokią aktyvaus gyvenimo formą. Tačiau šiandien to nėra. Aukštosios mokyklos nėra suinteresuotos turėti stiprių sporto klubų, o ir akademinių valandų beveik nebeliko.

Nemaža problema – sporto bazės. Jose paprastai vyksta stambiausi sporto renginiai, įvairūs koncertai, o vaikai, sudarantys didelę dalį sporto visuomenės, į sporto sales nepatenka. Tiesa, pažanga yra, gausėja sporto aikštynų, kitų erdvių, tačiau procentiškai didelė dalis jaunimo ir norinčių sportuoti vyresnio amžiaus žmonių laisvai negali patekti į sporto sales.

Trūksta ir plaukimo baseinų. Visi sako, kad juos ypač brangu išlaikyti, tačiau jauno žmogaus sveikata ir gyvybė daug brangesnė.

Seime pradėjote dirbti neįgyvendinęs vienos iš savo svajonių – Varėnoje iki šiol nebaigtas statyti sporto kompleksas. Ar jis taip ir neiškils?
Apie tą neįgyvendintą svajonę būtų galima romaną parašyti. Ta istorija tęsiasi nuo 2009-ųjų. Sporto salė ir 25 m ilgio keturių takelių plaukimo baseinas į rikiuotę turėjo stoti 2011-aisiais. Tačiau gražaus tikslo neleido pasiekti asmenys, susiję su Dzūkija, – jie darė viską, kad tik šis sporto kompleksas nebūtų pastatytas.

Kai buvo sutarta su Finansų ministerija ir Seimo biudžeto komitetais ir numatyti asignavimai, Seime prieš lemiamą balsavimą, tvirtinant biudžetą, viskas būdavo lengva ranka nubraukiama.

Per 2010–2012 m. netekome apie 9 mln. litų, kurie buvo įtraukti į projektą. Šiandien tie patys žmonės, kurie tuo metu Seime turėjo tam tikrą politinę jėgą ir nenorėjo, kad Varėnoje iškiltų sporto kompleksas, džiaugiasi tuo projektu ir jį savinasi kaip savo darbo rezultatą.

Baseinas po kelių mėnesių turėtų atverti duris. Labai gailiuosi, kad buvo pakeistas projektas ir nebus sporto salės, kuri dabar yra užkonservuota ir stovi tik pastoliai. Sporto salė būtinai reikalinga, nes joje būtų galima treniruotis, rengti įvairiausias varžybas. Šalia baseino 2014-aisiais dar spėjome pastatyti ir puikų, modernų šešių takų stadioną su viena geriausių Lietuvoje natūralios dangos futbolo aikščių.

Jūsų vadovaujamoje komisijoje yra du garsūs sportininkai krepšininkas Sergejus Jovaiša ir šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, taip pat didelis sporto entuziastas Gediminas Jakavonis. Ar sutampa jūsų nuomonės vienu ar kitu klausimu?
Labai džiaugiuosi, kad Jaunimo ir sporto komisijoje yra ir profesionalių sportininkų, kurie turi tam tikros darbo patirties Seime. Ir su Viktorija, Sergejumi, Gediminu puikiai sutariame, sutampa mūsų nuomonės. Su Viktorija kartu dirbame ir Aplinkos komitete. Juokaudamas sakau, kad Aplinkos komitete yra keturi Jaunimo ir sporto komisijos nariai: be mudviejų su Viktorija, dar ir Paulius Saudargas bei Rimas Antanas Ručys.

Kokį darbo stilių pasirinkote – daugiau dirbsite savo darbo kabinete ar čia jus bus sunku surasti?
Savo kabinete apskritai mažai sėdžiu. Visą laiką siekiau, kad turi būti betarpiškas kontaktas, su visomis problemomis reikia susipažinti vietoje.