| Lina Daugėlaitė | 2016 m. birželio 2 d. 10:55 |
Imtynininkas Rio kils į gladiatoriaus kovą
Olimpietis Edgaras Venckaitis: „Ant kilimo – aš pats sau autoritetas. Aš kitiems turiu būti autoritetas, o ne jie man. Ir stengiuosi tą padaryti.
Kai komandos draugai kilo į paskutinę kovą dėl olimpinių kelialapių atrankos turnyre, Edgaras Venckaitis mėgavosi poilsiu ir kaupė jėgas prieš pasirengimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Deja, dar bent vieno bendražygio, kaip vylėsi imtynininkas, keliaudamas į Rio jis neturės. E.Venckaitis (svorio kategorija iki 66 kg) bus vienintelis iš Lietuvos graikų-romėnų imtynininkų, iškovojusių teisę žengti ant olimpinio kilimo. Tą jis padarė priešpaskutiniame Mongolijoje vykusiame turnyre.
Išplėšti kelialapį nebuvo lengva – jo užsitikrinti nepavyko praėjusių metų pasaulio čempionate, nesėkmingai susiklostė ir pirmasis olimpinės atrankos turnyras.
Londono olimpinėse žaidynėse užimta septinta vieta imtynininką E. Venckaitį taip nuvylė, kad nuo aplinkinių akių jis pasislėpė keliems mėnesiams. Koks rezultatas turi būti Rio, kad kovotojas vėl neprapultų?
Pažadėjo – ištesėjo
Faktas, kad E.Venckaitis bus vienintelis Lietuvos imtynininkas Rio, irgi daug ką sako. „Žinojau savo silpną vietą. Per savaitę su treneriu, kiek įmanoma, pakoregavome, ir viskas tvarkingai išėjo“, – pasakojo E.Venckaitis, ką veikė per pertrauką tarp atrankos turnyrų. Jo Achilo kulnas nuo senų laikų – parteris. „Parterio nelabai mėgstu, man patinka stovėsenoje veiksmus atlikti. O parteryje nelabai einasi. Bet olimpiadoje viskas bus gerai, pasiruošiu ir kovai parteryje“, – pažada.
Pažadėto žodžio E.Venckaitis laikosi. Bent jau pažadą iškovoti kelialapį savo treneriams jis tesėjo. „Mongolijoje atstovėsiu, – taip po nesėkmingai pasibaigusio pirmojo atrankos turnyro jis sakė treneriams. – Nusiraminau ir pajutau, kad paimsiu kelialapį. Tokia atėjo vidinė nuojauta.“
Viena to turnyro kova ir šiandien pačiam Edgarui glosto širdį. Kovodamas su Prancūzijos atstovu lietuvis atsiliko 0:5, bet sugebėjo atsitiesti ir išplėšti pergalę. „5:0 imtynėse – nemažas taškų skirtumas. Dar varžovas toks pasitaikė, prieš kurį nė karto nebuvau laimėjęs. Tai armėnas, bet jis jau gal dešimt metų gyvena Prancūzijoje. Kova labai įsiminė – net pačiam patiko, kad tiek pralošdamas laimėjau“, – prisipažįsta imtynininkas.
Ši dvikova dar kartą patvirtino, kad Lietuvos atletas ant kilimo autoritetų nepaiso. „Išeinu – ir aš pats sau autoritetas. Aš kitiems turiu būti autoritetas, o ne jie man. Ir stengiuosi tą padaryti“, – LTOK žurnalui "Olimpinė panorama" sakė kovotojas. Prancūzijos imtynininkas šią lietuvio pamoką, matyt, prisimins ilgai.
Antrasis bandymas
„Olimpiada yra didžiulė šventė“, – užsitikrinęs olimpinį kelialapį džiaugsmo neslėpė imtynininkas. Bet iškovotas kelialapis – tik pusė darbo. Antroji pusė – dar sunkesnė.
Rio žaidynės E.Venckaičiui bus antrosios. Olimpinį debiutą ir nemigą, kamavusią prieš pasirodymą Londone, Edgaras puikiai mena ir šiandien: „Naktį prieš varžybas beveik nemiegojau. Niekada nesijaudinu, bet tada jaudulys nepaleido. Varžybų dieną lyg normaliai tvarkiausi, bet kažkur nepavyko. Neatstovėjau likusių penkių sekundžių, ir viskas – dėl medalio neteko kovoti.“
Kaip žaidynių debiutantui, jo tąsyk pasiektas rezultatas buvo neblogas – prizinė septinta vieta. Bet pačiam atletui ji tokia nepasirodė. Po žaidynių E.Venckaitis iš sportinio akiračio dingo keliems mėnesiams.
„Labai nusivyliau savo pasirodymu – ne to tikėjausi. Komandos draugas dar įkvėpė – Aleksandras Kazakevičius buvo trečias. Pažiūrėjau į jo medalį – irgi užsigeidžiau. Septinta vieta, kaip pirmą kartą dalyvaujant, nėra prasta, bet manęs ji netenkino. Tikėjausi daugiau išspausti“, – neslepia pašnekovas.
Jau turėdamas olimpinės patirties antrose žaidynėse E.Venckaitis tikisi su jauduliu susitvarkyti ir siekti aukščiausių tikslų. „Man jau 30 metų, jėgos vyriškos, kilsiu į gladiatoriaus kovą“, – juokiasi.
Pasitikėjimo savo jėgomis patyrusiam imtynininkui pridėjo prieš dvejus metus pasaulio čempionate Taškente iškovotas bronzos medalis. „Pamatai, kad varžovus gali vienu veiksmu įveikti, nereikia visos kovos vargti. Iškovota bronza apmąstymams daug peno suteikė, vidinio pasitenkinimo pridėjo – vadinasi, ne veltui šitiek metų treniruotasi, vis tiek į imtynių istoriją jau įeisiu. Bet olimpinio medalio, manau, nėra su kuo lyginti“, – neslepia, ko važiuosiąs į Rio, imtynininkas.
Į jam bronza suspindusį pasaulio čempionatą Edgaras keliavo be telefono ir kompiuterio, kad susikauptų ir nesiblaškytų. „Visko pabandai – žiūri, kaip einasi“, – sako pašnekovas, prisipažindamas, kad olimpinės atrankos turnyre tokio technologinio celibato nebesilaikė. Atvirkščiai: siekdamas pakelti kovinę dvasią, prieš varžybas žiūrėjo karinius filmus.
Su kovine dvasia kartais visaip nutinka. Būdamas karšto kraujo anksčiau E.Venckaitis ant kilimo neretai pamesdavo šaltą protą. Ir ne tik ant kilimo – ne kartą buvo įsivėlęs į konfliktines situacijas gatvėje. Bet pamažu išmoko susitvardyti. „Visko yra pasitaikę. Kiekvienam normaliam vyrui visko būna. Bet dabar jaučiau, kad esu mažiau impulsyvus, stengiuosi valdytis“, – tikina tauragiškis.
Imtynininkų šeima
Edgaras – ne pirmas ir ne paskutinis Venckaitis, ant imtynių kilimo siekiantis savų tikslų. Prieš 12 metų į olimpines žaidynes vyko vyresnysis jo brolis Valdemaras. Europos ir pasaulio čempionatų prizininkui olimpinis medalis liko neįveikta viršūnė, kurios dabar siekia brolis Edgaras. Įkandin šio seka brolis Darius, kuris taip pat treniruojasi Lietuvos olimpiniame sporto centre.
„Kaip patyręs matau, kad Darius bus neblogas imtynininkas. Užsivedęs dirba, kaip ir aš jaunystėje. Taip ir turi būti“, – jaunesniojo brolio perspektyvomis tiki olimpietis. Tad galbūt ateityje Darius tęs olimpinę Venckaičių tradiciją, bet kol kas jis padėjo Edgarui rengtis prieš olimpinės atrankos turnyrus. „Darių prieš atrankines dažnai imdavau į porą. Jis lengvesnis, o man svorį reikėjo mesti. Kai turi po 4–5 kg numesti, jėgų lieka mažiau, todėl su lengvesniu varžovu paprasčiau tvarkytis. Darius jau sutvirtėjęs, o vyresnysis Valdemaras labai techniškas, bet ištverme, aišku, jau neprilygsta“, – apie tarpusavio kovas pasakoja Edgaras.
Ši broliška imtynininkų trijulė – galbūt ne pabaiga. Gimtojoje Tauragėje į imtynių sportą pasinėręs jaunėlis Mindaugas. Beje, ant imtynių kilimo jėgas bandė dar du broliai Venckaičiai, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šį sportą metė. Iš gausios Venckaičių šeimos į imtynių salę neužsuko tik trys seserys.
Savo sportinę karjerą baigęs Valdemaras įsikūrė Vilniuje. „Pas jį apsilankome, seserys atvažiuoja. Daug vietos name, taigi pas jį susirenkame – juk mūsų šeima didelė. Artimieji išgyvena, džiaugiasi, kai laimiu. O vyriausiasis brolis, kaip buvęs imtynininkas, supranta, kas yra kas“, – pasakoja Edgaras.
Galbūt brolio name jie susirinks ir po Rio olimpinių žaidynių, jeigu Edgaras pasieks savo olimpinę svajonę. Ir ne tik savo – ant jo vienintelio pečių guls visos mūsų šalies imtynininkų bendruomenės lūkesčiai. Ar pavyks jam pratęsti medalių tradiciją, Mindaugo Mizgaičio pradėtą Pekine?
Išplėšti kelialapį nebuvo lengva – jo užsitikrinti nepavyko praėjusių metų pasaulio čempionate, nesėkmingai susiklostė ir pirmasis olimpinės atrankos turnyras.
Londono olimpinėse žaidynėse užimta septinta vieta imtynininką E. Venckaitį taip nuvylė, kad nuo aplinkinių akių jis pasislėpė keliems mėnesiams. Koks rezultatas turi būti Rio, kad kovotojas vėl neprapultų?
Pažadėjo – ištesėjo
Faktas, kad E.Venckaitis bus vienintelis Lietuvos imtynininkas Rio, irgi daug ką sako. „Žinojau savo silpną vietą. Per savaitę su treneriu, kiek įmanoma, pakoregavome, ir viskas tvarkingai išėjo“, – pasakojo E.Venckaitis, ką veikė per pertrauką tarp atrankos turnyrų. Jo Achilo kulnas nuo senų laikų – parteris. „Parterio nelabai mėgstu, man patinka stovėsenoje veiksmus atlikti. O parteryje nelabai einasi. Bet olimpiadoje viskas bus gerai, pasiruošiu ir kovai parteryje“, – pažada.
Pažadėto žodžio E.Venckaitis laikosi. Bent jau pažadą iškovoti kelialapį savo treneriams jis tesėjo. „Mongolijoje atstovėsiu, – taip po nesėkmingai pasibaigusio pirmojo atrankos turnyro jis sakė treneriams. – Nusiraminau ir pajutau, kad paimsiu kelialapį. Tokia atėjo vidinė nuojauta.“
Viena to turnyro kova ir šiandien pačiam Edgarui glosto širdį. Kovodamas su Prancūzijos atstovu lietuvis atsiliko 0:5, bet sugebėjo atsitiesti ir išplėšti pergalę. „5:0 imtynėse – nemažas taškų skirtumas. Dar varžovas toks pasitaikė, prieš kurį nė karto nebuvau laimėjęs. Tai armėnas, bet jis jau gal dešimt metų gyvena Prancūzijoje. Kova labai įsiminė – net pačiam patiko, kad tiek pralošdamas laimėjau“, – prisipažįsta imtynininkas.
Ši dvikova dar kartą patvirtino, kad Lietuvos atletas ant kilimo autoritetų nepaiso. „Išeinu – ir aš pats sau autoritetas. Aš kitiems turiu būti autoritetas, o ne jie man. Ir stengiuosi tą padaryti“, – LTOK žurnalui "Olimpinė panorama" sakė kovotojas. Prancūzijos imtynininkas šią lietuvio pamoką, matyt, prisimins ilgai.
Antrasis bandymas
„Olimpiada yra didžiulė šventė“, – užsitikrinęs olimpinį kelialapį džiaugsmo neslėpė imtynininkas. Bet iškovotas kelialapis – tik pusė darbo. Antroji pusė – dar sunkesnė.
Rio žaidynės E.Venckaičiui bus antrosios. Olimpinį debiutą ir nemigą, kamavusią prieš pasirodymą Londone, Edgaras puikiai mena ir šiandien: „Naktį prieš varžybas beveik nemiegojau. Niekada nesijaudinu, bet tada jaudulys nepaleido. Varžybų dieną lyg normaliai tvarkiausi, bet kažkur nepavyko. Neatstovėjau likusių penkių sekundžių, ir viskas – dėl medalio neteko kovoti.“
Kaip žaidynių debiutantui, jo tąsyk pasiektas rezultatas buvo neblogas – prizinė septinta vieta. Bet pačiam atletui ji tokia nepasirodė. Po žaidynių E.Venckaitis iš sportinio akiračio dingo keliems mėnesiams.
„Labai nusivyliau savo pasirodymu – ne to tikėjausi. Komandos draugas dar įkvėpė – Aleksandras Kazakevičius buvo trečias. Pažiūrėjau į jo medalį – irgi užsigeidžiau. Septinta vieta, kaip pirmą kartą dalyvaujant, nėra prasta, bet manęs ji netenkino. Tikėjausi daugiau išspausti“, – neslepia pašnekovas.
Jau turėdamas olimpinės patirties antrose žaidynėse E.Venckaitis tikisi su jauduliu susitvarkyti ir siekti aukščiausių tikslų. „Man jau 30 metų, jėgos vyriškos, kilsiu į gladiatoriaus kovą“, – juokiasi.
Pasitikėjimo savo jėgomis patyrusiam imtynininkui pridėjo prieš dvejus metus pasaulio čempionate Taškente iškovotas bronzos medalis. „Pamatai, kad varžovus gali vienu veiksmu įveikti, nereikia visos kovos vargti. Iškovota bronza apmąstymams daug peno suteikė, vidinio pasitenkinimo pridėjo – vadinasi, ne veltui šitiek metų treniruotasi, vis tiek į imtynių istoriją jau įeisiu. Bet olimpinio medalio, manau, nėra su kuo lyginti“, – neslepia, ko važiuosiąs į Rio, imtynininkas.
Į jam bronza suspindusį pasaulio čempionatą Edgaras keliavo be telefono ir kompiuterio, kad susikauptų ir nesiblaškytų. „Visko pabandai – žiūri, kaip einasi“, – sako pašnekovas, prisipažindamas, kad olimpinės atrankos turnyre tokio technologinio celibato nebesilaikė. Atvirkščiai: siekdamas pakelti kovinę dvasią, prieš varžybas žiūrėjo karinius filmus.
Su kovine dvasia kartais visaip nutinka. Būdamas karšto kraujo anksčiau E.Venckaitis ant kilimo neretai pamesdavo šaltą protą. Ir ne tik ant kilimo – ne kartą buvo įsivėlęs į konfliktines situacijas gatvėje. Bet pamažu išmoko susitvardyti. „Visko yra pasitaikę. Kiekvienam normaliam vyrui visko būna. Bet dabar jaučiau, kad esu mažiau impulsyvus, stengiuosi valdytis“, – tikina tauragiškis.
Imtynininkų šeima
Edgaras – ne pirmas ir ne paskutinis Venckaitis, ant imtynių kilimo siekiantis savų tikslų. Prieš 12 metų į olimpines žaidynes vyko vyresnysis jo brolis Valdemaras. Europos ir pasaulio čempionatų prizininkui olimpinis medalis liko neįveikta viršūnė, kurios dabar siekia brolis Edgaras. Įkandin šio seka brolis Darius, kuris taip pat treniruojasi Lietuvos olimpiniame sporto centre.
„Kaip patyręs matau, kad Darius bus neblogas imtynininkas. Užsivedęs dirba, kaip ir aš jaunystėje. Taip ir turi būti“, – jaunesniojo brolio perspektyvomis tiki olimpietis. Tad galbūt ateityje Darius tęs olimpinę Venckaičių tradiciją, bet kol kas jis padėjo Edgarui rengtis prieš olimpinės atrankos turnyrus. „Darių prieš atrankines dažnai imdavau į porą. Jis lengvesnis, o man svorį reikėjo mesti. Kai turi po 4–5 kg numesti, jėgų lieka mažiau, todėl su lengvesniu varžovu paprasčiau tvarkytis. Darius jau sutvirtėjęs, o vyresnysis Valdemaras labai techniškas, bet ištverme, aišku, jau neprilygsta“, – apie tarpusavio kovas pasakoja Edgaras.
Ši broliška imtynininkų trijulė – galbūt ne pabaiga. Gimtojoje Tauragėje į imtynių sportą pasinėręs jaunėlis Mindaugas. Beje, ant imtynių kilimo jėgas bandė dar du broliai Venckaičiai, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šį sportą metė. Iš gausios Venckaičių šeimos į imtynių salę neužsuko tik trys seserys.
Savo sportinę karjerą baigęs Valdemaras įsikūrė Vilniuje. „Pas jį apsilankome, seserys atvažiuoja. Daug vietos name, taigi pas jį susirenkame – juk mūsų šeima didelė. Artimieji išgyvena, džiaugiasi, kai laimiu. O vyriausiasis brolis, kaip buvęs imtynininkas, supranta, kas yra kas“, – pasakoja Edgaras.
Galbūt brolio name jie susirinks ir po Rio olimpinių žaidynių, jeigu Edgaras pasieks savo olimpinę svajonę. Ir ne tik savo – ant jo vienintelio pečių guls visos mūsų šalies imtynininkų bendruomenės lūkesčiai. Ar pavyks jam pratęsti medalių tradiciją, Mindaugo Mizgaičio pradėtą Pekine?