| Marytė Marcinkevičiūtė | 2016 m. birželio 6 d. 07:22 |
„Treke mokysiuosi visą gyvenimą“
2013 m. Europos jaunių (iki 18 m.) vicečempionas ir pasaulio jaunių čempionas Svajūnas Jonauskas pripažįsta, kad iššūkiai vyrų sporte – daug sunkesni.
Nuo 2010-ųjų Panevėžyje besitreniruojantis buvęs skuodiškis sprinteris Svajūnas Jonauskas neslepia: jaunių ir suaugusiųjų dviračių treko varžybos – tai diena ir naktis.
Tuo jis įsitikino dar kartą Panevėžio „Cido“ arenoje per ketvirtąsias Tarptautinės dviračių sąjungos (UCI) pirmos kategorijos treko varžybas „Panevėžys 2016“.
Sprinto varžybose S. Jonauskas tarp 17 dviratininkų 200 m distancijoje buvo 11-as (10,341 sek.), nors ir pasiekė gerą rezultatą, kuriuo labai džiaugėsi.
Tačiau aštuntfinalyje panevėžietis pralaimėjo vengrui Sandorui Szalontay, nesėkmingi jam buvo ir paguodos važiavimai.
„Kai prieš trejus metus pirmą kartą pradėjau rungtyniauti su vyrais, buvo ypač sunku. Apie pergales nebuvo ir kalbos. Buvau išsigandęs ir pasimetęs. Tačiau kasmet vis labiau didėja patirtis, treke su vyrais jaučiuosi vis geriau, pajutau, kad su jais galima kovoti“, - sako S. Jonauskas.
Tad kuo gi skiriasi tas vyrų sportas nuo jaunių?
Jaunių grupėje būdavau visada pirmas, o kai pradėjau lenktyniauti su vyrais, užimu kone paskutiniąsias vietas. Dideli greičiai, mąstysena kita.
Manau, kad man dar reikės bręsti kokius ketverius metus. Pati branda turėtų ateiti, kai man bus 25-eri. Norint tapti geru sprinteriu, treke teks tobulintis visą gyvenimą
Norėjai įšokti į važiuojantį Rio de Žaneiro traukinį, bet neįšokai. Dabar tavo didžiausia svajonė – Tokijo olimpinės žaidynės?
Taip. Rungtyniauju ir sprinte, ir keirine. Dabar geriau sekasi keirine, su juo sieju nemažas viltis.
Turiu puikų trenerį Dmitrijų Leopoldą. Manau, kad savo svajonę įgyvendinsiu, nes man dar tik 21-eri. Kaip sprinteriui, tai nedaug.
Ar stipri tavo grupė, kurioje treniruojiesi?
Stipri, tačiau nedidelė: Simona Krupeckaitė, Miglė Marozaitė, Vasilijus Lendelis ir aš. Būtų gerai, kad grupėje būtų daugiau dviratininkų, tada būtų lengviau treniruotis.
Dabar visą mėnesį rungtyniavome Europoje (Baltarusijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Čekijoje) į Lietuvą sugrįžome visiškai neseniai.
Savo startais esu patenkintas, pasirodžiau kur kas geriau nei praėjusiais metais. Tai mane motyvuoja.
Palygink Panevėžio dviračių treką su tais, kuriuose neseniai bandei jėgas?
Jis tikrai labai geras, šiuolaikiškas. Gal tik truputį „lėtas“.
Ar dažnai tenka nuvažiuoti į gimtąjį Skuodą, aplankai savo pirmąjį trenerį Alfonsą Lenkį?
Nuvažiuoju, dažniausiai per laisvas dienas. Tačiau gimtinėje būnu retai ir gana trumpai.
Kokios varžybos šiemet tavęs dar laukia?
Svarbiausias startas – Europos jaunimo iki 23 metų čempionatas Italijoje. Jėgas bandysiu sprinte ir keirine, sieksiu pasirodyti kuo geriau.
Tuo jis įsitikino dar kartą Panevėžio „Cido“ arenoje per ketvirtąsias Tarptautinės dviračių sąjungos (UCI) pirmos kategorijos treko varžybas „Panevėžys 2016“.
Sprinto varžybose S. Jonauskas tarp 17 dviratininkų 200 m distancijoje buvo 11-as (10,341 sek.), nors ir pasiekė gerą rezultatą, kuriuo labai džiaugėsi.
Tačiau aštuntfinalyje panevėžietis pralaimėjo vengrui Sandorui Szalontay, nesėkmingi jam buvo ir paguodos važiavimai.
„Kai prieš trejus metus pirmą kartą pradėjau rungtyniauti su vyrais, buvo ypač sunku. Apie pergales nebuvo ir kalbos. Buvau išsigandęs ir pasimetęs. Tačiau kasmet vis labiau didėja patirtis, treke su vyrais jaučiuosi vis geriau, pajutau, kad su jais galima kovoti“, - sako S. Jonauskas.
Tad kuo gi skiriasi tas vyrų sportas nuo jaunių?
Jaunių grupėje būdavau visada pirmas, o kai pradėjau lenktyniauti su vyrais, užimu kone paskutiniąsias vietas. Dideli greičiai, mąstysena kita.
Manau, kad man dar reikės bręsti kokius ketverius metus. Pati branda turėtų ateiti, kai man bus 25-eri. Norint tapti geru sprinteriu, treke teks tobulintis visą gyvenimą
Norėjai įšokti į važiuojantį Rio de Žaneiro traukinį, bet neįšokai. Dabar tavo didžiausia svajonė – Tokijo olimpinės žaidynės?
Taip. Rungtyniauju ir sprinte, ir keirine. Dabar geriau sekasi keirine, su juo sieju nemažas viltis.
Turiu puikų trenerį Dmitrijų Leopoldą. Manau, kad savo svajonę įgyvendinsiu, nes man dar tik 21-eri. Kaip sprinteriui, tai nedaug.
Ar stipri tavo grupė, kurioje treniruojiesi?
Stipri, tačiau nedidelė: Simona Krupeckaitė, Miglė Marozaitė, Vasilijus Lendelis ir aš. Būtų gerai, kad grupėje būtų daugiau dviratininkų, tada būtų lengviau treniruotis.
Dabar visą mėnesį rungtyniavome Europoje (Baltarusijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Čekijoje) į Lietuvą sugrįžome visiškai neseniai.
Savo startais esu patenkintas, pasirodžiau kur kas geriau nei praėjusiais metais. Tai mane motyvuoja.
Palygink Panevėžio dviračių treką su tais, kuriuose neseniai bandei jėgas?
Jis tikrai labai geras, šiuolaikiškas. Gal tik truputį „lėtas“.
Ar dažnai tenka nuvažiuoti į gimtąjį Skuodą, aplankai savo pirmąjį trenerį Alfonsą Lenkį?
Nuvažiuoju, dažniausiai per laisvas dienas. Tačiau gimtinėje būnu retai ir gana trumpai.
Kokios varžybos šiemet tavęs dar laukia?
Svarbiausias startas – Europos jaunimo iki 23 metų čempionatas Italijoje. Jėgas bandysiu sprinte ir keirine, sieksiu pasirodyti kuo geriau.