Ar tikrai Panevėžys dviratininkų miestas?

Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes iš Lietuvos sportininkių dviračių treke lenktyniaus vienintelė Simona Krupeckaitė, dalyvausianti sprinto rungčių varžybose.

Nemažai vilčių teikęs merginų persekiojimo lenktynių kvartetas ir omniume rungtyniavusi Aušrine Trebaitė lieka namie. 

Įtemptas ketverių metų darbas atnešė nemažai nusivylimo ir dviratininkėms, ir jų treneriui panevėžiečiui Antanui Jakimavičiui. 

Kokias gavai pamokas per pastaruosius metus?, - pasiteiravome Lietuvos tempo rungčių trenerio A. Jakimavičiaus.
Žinoma, labai apmaudu, kad taip atsitiko. Didžiausias viltis siejau su omniume rungtyniavusia Aušrine Trebaite, tačiau viltys neišsipildė.  Viską, atrodo, darėme teisingai, tačiau dviratininkė prasčiau pasirodė per Pasaulio taurės etapų varžybas, ir tai turėjo nemažai įtakos kovojant dėl kelialapio į Rio de Žaneirą.

Įvairūs pervažiavimai, aukštikalnės darė savo. Po Europos čempionato reikėjo vykti į Kolumbiją, po jos – į Naująją Zelandiją.

Siekdami geriau pasirodyti Honkonge,  likome treniruotis Naujojoje Zelandijoje. Norėjosi viską padaryti kuo geriau, o išėjo atvirkščiai.

Ar nekilo noras pasitraukti?
Ne, atvirkščiai. Atsirado daugiau jėgų, džiaugiuosi, kad nei man, nei Aušrinei Trebaitei, Editai Mazurevičiūtei nepraėjo noras dirbti toliau.

Sparčiai tobulėja Europos jaunių čempionato bronzinė prizininkė Olivija Baleišytė, kuri gali gerai rungtyniauti omniume.

Auga pačios jauniausios mūsų dviratininkės, kurias subūrėme praėjusiais metais. Tik joms reikia didesnio palaikymo ir dėmesio, ypač finansiniu požiūriu.   

Neseniai dukrytę pasigimdė Vilija Sereikaitė, kokios jos galimybės toliau sportuoti?
Negaliu nieko konkrečiai pasakyti. Viską nuspręs pati Vilija. Jeigu ji toliau sportuotų, būtų labai gerai, kadangi dviratininkė yra labai talentinga.

Čia pat ir naujas olimpinis ciklas, kokie dabar tavo, tempo rungčių trenerio, planai?
Kol kas viskas sekasi lyg ir neblogai. Džiaugiuosi, kad trenere pradėjo dirbti buvusi mano auklėtinė Eglė Zablockytė, labai gerai dirba Solveiga Baleišytė (Olivijos Baleišytės mama), į mūsų kolektyvą įsilieja Aleksandras Mitunevičius.

Susidarė puiki trenerių komanda, o ir dviratininkų turime nemažai. Panevėžyje labai sunku surasti dviratininkių, todėl mergaičių ieškoti važiojame į Kėdainius, Pakruojį, kitur. 

Vylėmės, kad mums didelė paspirtis bus Raimundo Sargūno sporto gimnazija, tačiau kuo toliau, tuo labiau ja nusiviliame. 

Galvojom, kad joje bus priimama daugiau individualių sporto šakų atstovų, o dabar čia dominuoja tik žaidimai, ypač futbolas.

Panevėžyje futbolui plėtotis ir taip sudarytos geros sąlygos, veikia Futbolo akademija. Abejoju, ar Lietuvos futbolininkai bent jau artimiausiu metu galėtų patekti į pasaulio ar Europos čempionatus.

Man, tarkime, neaišku, pagal kokias kategorijas mūsų sporto gimnazijoje treneriams mokami pinigai. Yra nemaža sportinio inventoriaus problema, treniruočių stovyklos. 



Ar tavo jaunosios dviratininkės visos mokosi šioje sporto gimnazijoje?
Sporto gimnazijoje yra numatytos vietos ir jų niekas negali padidinti. Jeigu mokosi 10 vaikų, tai vienuoliktojo jau negali atsivežti. Tačiau gimnazijoje suburta nemažai vaikų, kurie nėra perspektyvūs.  

Sporto gimnazijoje besimokantiems sportininkams reikėtų labiau padėti, nes ne visiems mokslas vienodai gerai sekasi.

Juk į sporto gimnaziją kviečiami mokytis gabūs sportui vaikai, kurie siekia gerų rezultatų, o ne būsimieji mokslininkai.

Mūsų surastomis ir peržiūrai į Panevėžį atsivežtomis mergaitėmis, kurios išmoks gerai važiuoti dviračiu ir gal ateityje pateks į sporto gimnaziją, rūpinamės patys.

Savo pinigais joms savaitę ar dvi gaminame valgyti, jas treniruojame, stengiamės atskleisti jų sugebėjimus dviračių sportui. 

Panevėžys laikomas dviratininkų miestu, čia užaugo pasaulinio garso dviratininkės. Todėl labai keista, kad ši sporto šaka nerūpi miesto savivaldybės tarybos nariams, kurie mus palieka likimo valiai, atseit, kaip norit, taip gyvenkit, o mes ateisime tik nusifotografuoti su čempionėmis.   

Problemų, žinoma, turite ir daugiau, kokios jos?
Mums iš kitur nėra lengva atsivežti jaunąsias dviratininkes į Panevėžį. Stabdys – vaiko krepšelis. Niekas nenori išleisti vaikų ir taip prarasti lėšas.

Tarkime, tikra tragedija iš Pakruojo atsivežti talentingas mergaites į Panevėžį. Mokytojai jų nenori paleisti, nes ten skaičiuojamas kiekvienas mokinio krepšelis.

Jeigu iš kurios nors mokyklos nori išvežti vaiką, ten tampi didžiausiu priešu, kitą kartą į ją daugiau neužeisi. Mokytojams visiškai nerūpi vaiko ateitis, kur jie gali atsiskleisti. Varžomas mokinio tobulėjimas sporte. Mes jaunimo iš Lietuvos niekur neišvežame, jį tik atsivežame į kitą mokyklą, kur vaikai gali tobulėti, siekti svarių rezultatų, garsinti Lietuvą.  

Trys tavo auklėtinės – Aušrinė Trebaitė, Edita Mazurevičiūtė ir Olivija Baleišytė per ką tik pasibaigusias tarptautines dviračių treko varžybas „Panevėžys 2016“ buvo pristatytos kaip lenkų klubo atstovės.  Kodėl
Ieškome kelių, kaip mums toliau gyventi. Lenkijoje turiu vieną gerą draugą, gyvenantį Ščecine, ir su juo per Europos čempionatą sutarėme bendradarbiauti.  Jo klubas tik susibūrė, dar nėra profesionalios komandos. Tačiau su savo jaunomis dviratininkėmis bent kada galiu nuvažiuoti į Ščeciną ir kartu su lenkaitėmis parungtyniauti, pasitreniruoti.

Gal jų klubas mums padės sportiniu inventoriumi, dviračiais, dalimis. Žiūrėsime, kaip bus toliau. Norime gyventi geriau, oriau.