| Laikraštis "Sportas" | 2016 m. liepos 9 d. 14:53 |
Dosnus olimpinis Meksiko ringas
Laikraštis „Sportas“ 1968 m. spalį džiaugėsi D.Pozniako pergale Meksiko žaidynėse ir J.Čepulio sidabru - finale lietuvį įveikė legendinis G.Foremanas.
60-metį švenčiantis laikraštis „Sportas“ pradėtas leisti 1956 m. Kartu su savo skaitytojais pažvelgsime į leidinio archyvus.
Šįkart – 1968 m. spalio 29 d. išspausdintas straipsnis „Turime olimpinį auksą“ apie Lietuvos sportininkų sėkmę Meksiko olimpinių žaidynių ringe. Svorio kategorijos iki 81 kg varžybose auksą iškovojęs Danas Pozniakas tapo pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos. Sunkiasvorių varžybose kovojęs Jonas Čepulis tik finale nusileido George’ui Foremanui, vėliau tapusiam viena ryškiausių planetos bokso žvaigždžių, per savo profesionalo karjerą iškovojusiam net 76 pergales ir patyrusiam vos 5 nesėkmes.
Iš viso Lietuvos sportininkai Meksike iškovojo devynis medalius – du aukso (D. Pozniakas ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, du sidabro (J. Čepulis ir penkiakovininkas Stasys Šaparnis) ir penkis bronzos (krepšininkas Modestas Paulauskas ir irkluotojai Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius, Vytautas Briedis, Juozapas Jagelavičius).
Šįkart – 1968 m. spalio 29 d. išspausdintas straipsnis „Turime olimpinį auksą“ apie Lietuvos sportininkų sėkmę Meksiko olimpinių žaidynių ringe. Svorio kategorijos iki 81 kg varžybose auksą iškovojęs Danas Pozniakas tapo pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos. Sunkiasvorių varžybose kovojęs Jonas Čepulis tik finale nusileido George’ui Foremanui, vėliau tapusiam viena ryškiausių planetos bokso žvaigždžių, per savo profesionalo karjerą iškovojusiam net 76 pergales ir patyrusiam vos 5 nesėkmes.
Iš viso Lietuvos sportininkai Meksike iškovojo devynis medalius – du aukso (D. Pozniakas ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, du sidabro (J. Čepulis ir penkiakovininkas Stasys Šaparnis) ir penkis bronzos (krepšininkas Modestas Paulauskas ir irkluotojai Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius, Vytautas Briedis, Juozapas Jagelavičius).
* * *
Lietuvoje jau brėško sekmadienio rytas, kai „Mechiko arenos“ ringe paskutinį kartą nuskambėjo gongas, skelbdamas, jog olimpinis boksininkų turnyras, ištisas dvi savaites jaudinęs viso pasaulio sporto mėgėjų širdis, finišavo, ketveriems metams paskirstęs aukščiausius mėgėjų sporto titulus. Nepaprastai malonu, kad juos parsivežė ir du Tarybų Lietuvos boksininkai.
Vilnietis Danas Pozniakas, po sunkios ir įtemptos kovos su bulgaru G. Stankovu, kuri, beje, buvo viena gražiausių turnyre, visas savo fizines ir moralines jėgas sukoncentravo finaliniam susitikimui. Jo varžovas rumunas I. Monea, nors ir sunkiai, laimėjęs pusfinalyje prieš lenką S. Draganą, buvo labai pavojingas. Tiesa, D. Pozniakas dar gerai prisiminė pernykštę kovą Europos čempionate su rumunu, kai pastarasis nesugebėjo atlaikyti stiprių jo smūgių ir kova buvo nutraukta anksčiau laiko. Bet per praėjusį laikotarpį I. Monea pastebimai sustiprėjo ir fiziniu, ir techniniu atžvilgiais. Tad vilnietis laukė ir ruošėsi sunkiai kovai...
... Ir kaip D. Pozniaką nustebino, kai persirengimo kambaryje, iki finalinio susitikimo likus vos keliasdešimčiai minučių, prie mūsų boksininko priėjo I. Monea ir... pasveikino jį su olimpinių žaidynių čempiono titulu! Galima įsivaizduoti Dano savijautą, reikėjo nemažai laiko, kad jis pagaliau tuo patikėtų. Vėliau, jau duodamas interviu žurnalistams, mūsų olimpinis čempionas pasakė: „Dar ir dabar aš negaliu viso šito pilnai suvokti, vaikštau lyg apsvaigęs. Atvirai pasakysiu, nė viena mano ankstesnių kovų baigtis taip nenudžiugino. Esu labai, labai laimingas!“
I. Monea pasitenkino sidabro medaliu. Matyt, rumuną labai išvargino pusfinalinis susitikimas, be to, jis dar turėjo lengvą traumą. Blaiviai apsvarstęs savo galimybes, I. Monea priėjo išvadą, kad finale nėra ko tikėtis...
Mes paskambinome D. Pozniako treneriui, TSRS nusipelniusiam treneriui A. Levickui.
„Ar džiaugiuosi? Dar klausiate... Juk nieko nėra brangesnio treneriui, kaip jo auklėtinio pergalė. Ypač tokia, olimpinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Danas bus pirmas, bet tomis naktimis, kai jis kovodavo, beveik nemiegodavau. Beje, prieš išvykstant TSRS bokso rinktinei į Mechiką, tarp trenerių buvo išplatinta anketa, kurioje prašoma nurodyti, kas iš mūsiškių taps nugalėtojais. Aš nurodžiau Sokolovą, Lagutiną ir Pozniaką. Kaip matote, neapsirikau...“
D. Pozniakas, laimėdamas aukso medalį, juo apvainikavo tarybinių pussunkiasvorių pastangas olimpiniame ringe. Juk Helsinkyje bronzą iškovojo A. Petrovas, Melburne šį pasiekimą pakartojo kaunietis R. Murauskas, o Tokijuje A. Kiseliovas laimėjo sidabro medalį.
Žymiai sudėtingesnį klausimą „Mechiko arenoje“ teko spręsti mūsų sunkiasvoriui J. Čepuliui. Kaip bekalbėtume, o kauniečiui tai buvo pirmas tikrai rimtas egzaminas. Ir dar koks – į jį susirinko visi pajėgiausi pasaulio sunkiasvoriai! Tačiau Jonui buvo svetima debiutanto baimė! Jis užtikrintai pradėjo sunkų kelią į olimpą, pasiekė tris įtikinančias pergales. Ir tik finale buvo priverstas nusileisti devyniolikmečiui Amerikos negrui D. Formenui (G.Foremanui – Red.), labai judriam, techniškam ir fiziškai pajėgiam boksininkui. Jų dvikova buvo sustabdyta antrame raunde, kai kaunietis praleido keletą stiprių D. Formeno smūgių.
J. Čepulis pakartojo aukščiausią tarybinių sunkaus svorio boksininkų pasiekimą olimpiadose. Prieš 12 metų Melburne sidabro medalį iškovojo L. Muchinas, o Tokijuje V. Jemeljanovas tapo bronziniu prizininku.
TSRS nusipelnęs sporto meistras, TSRS nusipelnęs treneris A. Šocikas interviu „Sporto“ korespondentui pareiškė: „Jonas pateikė vieną didžiausių olimpinio boksininkų turnyro staigmenų. Tik paskutiniu momentu patekęs į TSRS rinktinę (prieš išvykdamas Jonas man atsiuntė telegramą: „Važiuoju į Mechiką. Nuostabu!“), jis neturėjo pakankamai laiko ramiai pasiruošti tokioms atsakingoms varžyboms. Aiškiai suprasdamas, kad olimpiadoje juokauti negalima, aš vis tik turėjau vilties kibirkštėlę, kad Jonas galbūt grįš su medaliu – pakankamai žinojau jo drąsų, atkaklų kovotojo būdą. Bet Čepulis prašoko visus mano ir, nesuklysiu pasakęs, daugelio respublikos sporto mėgėjų lūkesčius. Jis tapo žaidynių vicečempionu! Jį galima tik sveikinti.“
Taip, A. Šocikas teisus! Visų laikraščio skaitytojų vardu karštai sveikiname ir jį, ir jo kolegą A. Levicką, sugebėjusius paruošti aukščiausios tarptautinės klasės boksininkus. Mes sveikiname visą Tarybų Lietuvos bokso mokyklą, išugdžiusią visą plejadą puikių ringo meistrų, kurių priekyje dabar pagrįstai atsistojo olimpinis čempionas D. Pozniakas ir olimpinis vicečempionas J. Čepulis!
Lietuvoje jau brėško sekmadienio rytas, kai „Mechiko arenos“ ringe paskutinį kartą nuskambėjo gongas, skelbdamas, jog olimpinis boksininkų turnyras, ištisas dvi savaites jaudinęs viso pasaulio sporto mėgėjų širdis, finišavo, ketveriems metams paskirstęs aukščiausius mėgėjų sporto titulus. Nepaprastai malonu, kad juos parsivežė ir du Tarybų Lietuvos boksininkai.
Vilnietis Danas Pozniakas, po sunkios ir įtemptos kovos su bulgaru G. Stankovu, kuri, beje, buvo viena gražiausių turnyre, visas savo fizines ir moralines jėgas sukoncentravo finaliniam susitikimui. Jo varžovas rumunas I. Monea, nors ir sunkiai, laimėjęs pusfinalyje prieš lenką S. Draganą, buvo labai pavojingas. Tiesa, D. Pozniakas dar gerai prisiminė pernykštę kovą Europos čempionate su rumunu, kai pastarasis nesugebėjo atlaikyti stiprių jo smūgių ir kova buvo nutraukta anksčiau laiko. Bet per praėjusį laikotarpį I. Monea pastebimai sustiprėjo ir fiziniu, ir techniniu atžvilgiais. Tad vilnietis laukė ir ruošėsi sunkiai kovai...
... Ir kaip D. Pozniaką nustebino, kai persirengimo kambaryje, iki finalinio susitikimo likus vos keliasdešimčiai minučių, prie mūsų boksininko priėjo I. Monea ir... pasveikino jį su olimpinių žaidynių čempiono titulu! Galima įsivaizduoti Dano savijautą, reikėjo nemažai laiko, kad jis pagaliau tuo patikėtų. Vėliau, jau duodamas interviu žurnalistams, mūsų olimpinis čempionas pasakė: „Dar ir dabar aš negaliu viso šito pilnai suvokti, vaikštau lyg apsvaigęs. Atvirai pasakysiu, nė viena mano ankstesnių kovų baigtis taip nenudžiugino. Esu labai, labai laimingas!“
I. Monea pasitenkino sidabro medaliu. Matyt, rumuną labai išvargino pusfinalinis susitikimas, be to, jis dar turėjo lengvą traumą. Blaiviai apsvarstęs savo galimybes, I. Monea priėjo išvadą, kad finale nėra ko tikėtis...
Mes paskambinome D. Pozniako treneriui, TSRS nusipelniusiam treneriui A. Levickui.
„Ar džiaugiuosi? Dar klausiate... Juk nieko nėra brangesnio treneriui, kaip jo auklėtinio pergalė. Ypač tokia, olimpinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Danas bus pirmas, bet tomis naktimis, kai jis kovodavo, beveik nemiegodavau. Beje, prieš išvykstant TSRS bokso rinktinei į Mechiką, tarp trenerių buvo išplatinta anketa, kurioje prašoma nurodyti, kas iš mūsiškių taps nugalėtojais. Aš nurodžiau Sokolovą, Lagutiną ir Pozniaką. Kaip matote, neapsirikau...“
D. Pozniakas, laimėdamas aukso medalį, juo apvainikavo tarybinių pussunkiasvorių pastangas olimpiniame ringe. Juk Helsinkyje bronzą iškovojo A. Petrovas, Melburne šį pasiekimą pakartojo kaunietis R. Murauskas, o Tokijuje A. Kiseliovas laimėjo sidabro medalį.
Žymiai sudėtingesnį klausimą „Mechiko arenoje“ teko spręsti mūsų sunkiasvoriui J. Čepuliui. Kaip bekalbėtume, o kauniečiui tai buvo pirmas tikrai rimtas egzaminas. Ir dar koks – į jį susirinko visi pajėgiausi pasaulio sunkiasvoriai! Tačiau Jonui buvo svetima debiutanto baimė! Jis užtikrintai pradėjo sunkų kelią į olimpą, pasiekė tris įtikinančias pergales. Ir tik finale buvo priverstas nusileisti devyniolikmečiui Amerikos negrui D. Formenui (G.Foremanui – Red.), labai judriam, techniškam ir fiziškai pajėgiam boksininkui. Jų dvikova buvo sustabdyta antrame raunde, kai kaunietis praleido keletą stiprių D. Formeno smūgių.
J. Čepulis pakartojo aukščiausią tarybinių sunkaus svorio boksininkų pasiekimą olimpiadose. Prieš 12 metų Melburne sidabro medalį iškovojo L. Muchinas, o Tokijuje V. Jemeljanovas tapo bronziniu prizininku.
TSRS nusipelnęs sporto meistras, TSRS nusipelnęs treneris A. Šocikas interviu „Sporto“ korespondentui pareiškė: „Jonas pateikė vieną didžiausių olimpinio boksininkų turnyro staigmenų. Tik paskutiniu momentu patekęs į TSRS rinktinę (prieš išvykdamas Jonas man atsiuntė telegramą: „Važiuoju į Mechiką. Nuostabu!“), jis neturėjo pakankamai laiko ramiai pasiruošti tokioms atsakingoms varžyboms. Aiškiai suprasdamas, kad olimpiadoje juokauti negalima, aš vis tik turėjau vilties kibirkštėlę, kad Jonas galbūt grįš su medaliu – pakankamai žinojau jo drąsų, atkaklų kovotojo būdą. Bet Čepulis prašoko visus mano ir, nesuklysiu pasakęs, daugelio respublikos sporto mėgėjų lūkesčius. Jis tapo žaidynių vicečempionu! Jį galima tik sveikinti.“
Taip, A. Šocikas teisus! Visų laikraščio skaitytojų vardu karštai sveikiname ir jį, ir jo kolegą A. Levicką, sugebėjusius paruošti aukščiausios tarptautinės klasės boksininkus. Mes sveikiname visą Tarybų Lietuvos bokso mokyklą, išugdžiusią visą plejadą puikių ringo meistrų, kurių priekyje dabar pagrįstai atsistojo olimpinis čempionas D. Pozniakas ir olimpinis vicečempionas J. Čepulis!