„Olimpinės žaidynės – nenuspėjamos“

Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius nemėgsta dalytis prognozėmis. Bet jis tiki, kad jei Rio de Žaneire mūsų šalies sportininkų nestabdys traumos ir kitos nenumatytos aplinkybės, Lietuvos trispalvė gali ne kartą kilti per olimpinių žaidynių apdovanojimo iškilmes.

„Nė iš vieno sportininko, trenerio ar federacijos vadovo negirdėjau skundų ar priekaištų dėl to, kad rengiantis olimpinėms žaidynėms ko nors trūko, kokie nors planai sužlugo dėl finansų trūkumo, kas nors vyko ne taip, kaip jie norėjo. Tad galiu tvirtai paakyti: pasirengimas Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms vyko gana sklandžiai. Ir jei nebus bėdų dėl sveikatos ar kitų dalykų, viskas turėtų būti gerai“, – teigia E. Urbanavičius. Liepos 16 d. suėjo lygiai dveji metai, kai jis stovi prie KKSD vairo.

Žinant mūsų sportininkų pajėgumą ir galimybes, tie tikslai tikrai nėra iš piršto laužti. Rio de Žaneire galime iškovoti ne vieną, ne du ir net ne tris medalius. Gal net ir pačios aukščiausios prabos, gal net rekordinį jų skaičių. Nes mūsų rinktinė tikrai labai stipri, tai rodo pastarųjų metų atletų rezultatai.
 

Bet olimpinės žaidynės yra aukščiausio lygio varžybos. Čia konkurencija – milžiniška. Persvara dažnai būna vos kelios šimtosios sekundės dalys, keli milimetrai, pora gramų. Todėl laimėti gali ne tas, kuris visą sezoną rodė geriausius rezultatus, bet tas, kuriam varžybų dieną palankiau susiklostys aplinkybės. 

Pavyzdžiui, amerikiečių plaukikė 19-metė Lilly King. Atrodo, tarsi išniro iš niekur ir JAV olimpinėse atrankos varžybose pasiekė geriausią sezono rezultatą atlikdama būtent Rūtos Meilutytės rungtį – 100 m krūtine. Panašiai buvo ir 2012 m. Londone, kai mūsų Rūta nustebino visą pasaulį iškovojusi auksą.

Puikus pasirengimas, patirtis labai svarbūs veiksniai olimpinėse žaidynėse. Bet čia konkurencija tokia, kad daug lemia kiti dalykai. Ir nemažai jų yra paties sportininko galvoje. Nes olimpinėse žaidynėse jaudinasi ir kartais net perdega labai patyrę atletai. 

Manau, kad medalių tikrai iškovosime. Tik nedrįstu spėti, kiek jų bus. Net kai pats žaidžiau rankinį ar dirbau treneriu, nesiryždavau prognozuoti. Visada siekdavome aukščiausių tikslų. Ir dabar tikslai yra patys aukščiausi. 

Labai norėtųsi, kad niekam iš mūsiškių nekiltų jokių problemų dėl dopingo. Nes tai būtų didžiulis smūgis. Tikiu, kad mūsų sportininkai ir treneriai dirba švariai, o Lietuvos antidopingo agentūra akylai stebėjo visą pasirengimą olimpinėms žaidynėms ir kruopščiai sekė, ar niekas nemėgina imtis neleistinų priemonių.

Labiausiai bijau, kad jei pasieksime gerų rezultatų, parvešime medalių, mums nebūtų pasakyta, kad sporto srityje viskas puiku, nieko netrūksta, todėl nereikia permainų. Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Mums tikrai reikia permainų, reikia lėšų.
 

Todėl ir prašėme skirti pinigų iš valstybės biudžeto – 3,5 mln. eurų federacijoms finansuoti. Bet kartu nurodėme, kam jų tiksliai reikia – geriems valdymo principams diegti. Nevadinu šių pinigų papildomomis lėšoms, kaip ginant biudžetą Finansų ministerijoje buvo girdima iš kitų institucijų, prašiusių papildomų lėšų. Džiugu, kad finansų ministrė Rasa Budbergytė tai išgirdo. Ji pasakė, kad vienintelė institucija iš visų Vidaus reikalų ministerijos struktūrų aiškiai įvardijo, kam naudos lėšas ir dėl ko nori tų pinigų. 

Norint optimaliai valdyti didelio meistriškumo sporto procesus, būtina nustatyti federacijoms kriterijus ir jas finansuoti pagal aiškią vyriausybinės įstaigos sukurtą metodiką. Reikia, kad pradėtų funkcionuoti konkurencingumas, kad pinigai iš daugybės federacijų būtų sutelkti į šiek tiek siauresnį ratą, tačiau efektyviau. Kad turėtume dar daugiau įvairių čempionų tarpiniuose etapuose tarp olimpinių žaidynių ir būtų mažiau nepritekliaus kiekvienais metais.

Toms organizacijoms, federacijoms, kurios negautų finansavimo, būtų didesnis stimulas jo siekti arba eiti ne į meistriškumo, o į fizinio aktyvumo skatinimo sritį. O kam pavyktų patiems atsistoti ant kojų, tie galėtų grįžti į valstybės finansavimo sistemą.

Dar viena nemaža problema – sportininkų rengimas. Čia kalbama ne tik apie Lietuvos olimpinį sporto centrą, ne vien jis atsakingas už didžiausio meistriškumo sportininkų rengimą. Svarbiausias, mano nuomone, yra pats požiūris. Reikėtų išsiaiškinti, kas Lietuvoje rengia sportininkus, kaip rengia, kas už ką atsakingas. Dabar visiškai neaišku, kas atsakingas už numatyto rezultato pasiekimą ar nepasiekimą, ką pagirti, o iš ko reikalauti atsakomybės. Turėtų būti atsakingas subjektas. 
 

Tad, kalbant apie Rio de Žaneiro rezultatų įtaką ateičiai, nereikėtų sakyti, kad viskas puiku. Šiandien rezultatai gal ir puikūs, bet artimoje ateityje tokių gali nebebūti. 
 

Mes tikrai nesirengiame imtis blogų sprendimų. Siektume, kad reglamentavimas būtų aiškesnis, užtikrinta kontrolė, aiškesni finansavimo kriterijai. Šiuo metu mažiausiai trys organizacijos dalyvauja sporto sistemos finansavimo programose, todėl turėtų būti aišku, kas kiek skiria, kodėl skiria, kiek reikėtų skirti lėšų sportininkui. Ir naujo olimpinio ciklo pradžia būtų puiki proga imtis sporto sistemos tvarkymo.

Du pagrindinius dalykus jau įvardijau – tai finansavimo sistema ir sportininkų rengimas.
 

Kai buvau paskirtas KKSD generaliniu direktoriumi, manęs per susitikimus federacijų, visuomeninių organizacijų atstovai prašė nepulti nieko keisti, nes įpusėjęs olimpinis ciklas, būtų negerai. Aš ir nesu iš tų, kurie skuba daryti revoliucijas. Reikėjo susipažinti su visa sistema. Dabar jau esame padarę detalias analizes, skaičiavimus, įvertinimus.

Kai nutarsime ką nors keisti, vieni tikrai nespręsime – vyks diskusijos, nepritariantieji galės oponuoti, nes būtent diskutuojant dažnai atsiranda labai gerų pasiūlymų. Tačiau galutinį sprendimą priimsime mes, KKSD. Ir, žinoma, prisiimsime atsakomybę. 

Jei KKSD iš valstybės biudžeto būtų skirta lėšų sporto šakoms finansuoti, svarbiausia būtų nustatyti kriterijus. Apie juos tikrai kalbėtume su visa sporto bendruomene. O sprendžiant didelio meistriškumo sportininkų rengimo finansavimo klausimą būtina kalbėtis su federacijomis, LOSC, LTOK, t. y. visomis procese dalyvaujančiomis organizacijomis, ir rasti optimaliausią variantą.
 

Šiuo metu aiškios sistemos neturime. Net, galima sakyti, Lietuvoje yra nusistovėjusi nevaldoma sistema. Todėl sprendimus reikia daryti nedelsiant. Netrukus jie bus daromi ir Europos Sąjungos lygiu ir gali atsirasti direktyvų dėl gero valdymo, kurio mūsų sporto federacijose, organizacijoje neretai trūksta. Šalims, kuriose gero valdymo principai ir finansavimo sistema sutvarkyti, prisitaikyti nebus sunku. O mes iš pradžių turėsime sukurti, tik tada pradėti valdyti. Todėl delsti nebegalima. 

Labai svarbu nustatyti nevyriausybinių sporto organizacijų santykį su valstybinėmis. Kad nebūtų taip, kaip dėl Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšų, kai pernai buvau kaltinamas ir aš asmeniškai, ir visas KKSD, jog norime viską spręsti patys, su niekuo nesitardami. Nei Urbanavičius, nei KKSD to nenori. Tiesiog privalome eiti tuo keliu, nes atsakomybę už valstybės lėšas turi prisiimti vyriausybinės organizacijos. Į visus kitus lėšų šaltinius mes tikrai neketiname kištis, jei jos nesusijusios su vyriausybinėmis organizacijomis. Bet tas, kurios susijusios, privalome kontroliuoti.

Ši problema aktuali ne tik Lietuvoje, todėl apie ją diskutuojama ES komisijose. Skandalai dėl dopingo, tarptautinėse futbolo organizacijose, Tarptautiniame olimpiniame komitete (IOC). Dėl pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių šeimininkų išrinkimo. IOC skelbia olimpinių žaidynių sostinę. O kas skiria pinigus? Valstybė. Toks santykis, tik, žinoma, nepalyginamai mažesnio masto, yra ir čia. Mūsų sporto šakų federacijos irgi ateina su pasiūlymais surengti vienokio ar kitokio lygio varžybas. Ir prašo lėšų. Jei jie organizuotų varžybas be valstybės pinigų, niekas nieko nesakytų. Bet jei prašai, turi turėti ir atskaitomybės mechanizmą.

Per praėjusį olimpinį ciklą sporto srityje gana smarkiai pasistūmėjome į priekį. Ypač dėl baseinų, kurie pradėti projektuoti prie kiekvienos universalios bazės. Mano manymu, mes po truputį imame skaičiuoti, ką ir kur labiausiai reikėtų statyti.
 

Pavyzdžiui, negalima lyginti Vilniaus miesto, Klaipėdos rajono ar kokio mažesnio miestelio, kai kalbama apie baseinų statybas. Privalome įvertinti gyventojų, sportuojančiųjų ir vaikų skaičių. Juk jų fizinio aktyvumo skatinimas yra labai svarbus kriterijus. Be to, statyti šaunu, bet ar pavyks po to išlaikyti bazę? Todėl turime vertinti ir prieinamumą, užimtumo prognozes. Jeigu išlaikymas pradės brangiai kainuoti, akivaizdu, kad ten niekas nepaklius, nes bus per brangu. Statyba turėtų būti kuo pigesnė ir efektyvi, kad būtų galima išlaikyti ir užtikrinti maksimalų užimtumą. Taip yra toli gražu ne visur. Todėl ir čia būtini kriterijai. Jų projektą esame parengę. Pagal tuos kriterijus ir reikėtų spręsti, koks objektas ir kada turi būti įtraukiamas į investicinę programą. Objektų skaičius šioje programoje yra didelis – apie 40. Mes privalome užtikrinti efektyvių statybų kontrolę. Ne tik džiaugtis, kad 40 statome. 

Labai svarbūs prioritetai, kur statyti ir kokio dydžio objektus. Gal ir kokiai nors nedidelei bendruomenei reikia baseino ir jis būtų efektyviai išnaudojamas, tačiau gal užtektų tik dviejų takelių. O šalia galima įrengti nedidelį SPA centrą, kuris padėtų išlaikyti objektą ir sumažintų sporto išlaidas.

Gerėja situacija dėl stadionų, išskyrus didžiuosius, reprezentacinius. O regionuose yra ir visai neblogų stadionų. Jei galų gale atsirastų Vilniuje nacionalinis ir būtų sutvarkytas S. Dariaus ir S. Girėno stadionas Kaune, visai neblogai atrodytume. Bet trūksta mažųjų stadionų prie mokyklų.Tokių, kaip prie Senvagės gimnazijos Vilniuje. Kur vaikai galėtų nuolat patekti ir pažaisti. Kaip Visagine, kur stadione vaikai nuolat sportuoja, net per vasaros atostogas. Situacija gerėja, bet tikrai negalime pasakyti, kad ji puiki.