Sportas – kiekviename žingsnyje

„Vaikystėje teko daug sportuoti, gyvenimo tempas buvo labai sportiškas. Tėvas buvo itin sportiškas žmogus: vasarą – įvairūs žaidimai, žiemą – slidės, pačiūžos. Daugiausia dėmesio teko futbolui. Vaikystėje nebuvo dienos, kad nežaisčiau su kamuoliu“, – pasakoja Eduardas Rudas.

Vargu ar jis yra gerai pažįstamas daugumai Lietuvos futbolo bendruomenės narių. Tai žmogus, atsidavęs kitai sporto šakai – sambo: buvęs sambo imtynininkas, tarptautinės klasės sporto meistras, šios sporto šakos nusipelnęs treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos sambo federacijos prezidentas, išugdęs dukart Europos ir triskart pasaulio sambo čempioną Sergejų Grečicho, pasaulio vicečempioną Vytautą Gušauską ir daug kitų tituluotų kovotojų.

E. Rudo gyvenime ne paskutinę vietą užima ir futbolas. Rugpjūčio 10 d. jam sukako 60 metų. Bet pažaisti su draugais futbolo jubiliatas neatsisako iki šiol.

Pradžia – gimnastikos salėje
 

Tačiau pirmosios būsimo SSSR sambo čempiono treniruotės vyko ne futbolo aikštėje ir ne sambo salėje.
 

„Penktoje klasėje į mokyklą atėjo treneriai. Pasiūlė lankyti lengvąją atletiką ir gimnastiką. Aš norėjau lankyti tik futbolą. Pasakiau tėvui. Jis nukreipė mane į gimnastiką. Šeštoje klasėje susilaužiau ranką, pagijęs grįžau į gimnastiką. Bet mačiau, kad perspektyvos šioje srityje, praleidus daug laiko, man mažos, o ir šiaip, tiesą sakant, nelabai ją ir norėjau lankyti. Bandžiau pakliūti į futbolą, bet treneris nepriėmė dėl per mažo ūgio. Suolo draugas tuo metu lankė sambo treniruotes ir aš pagalvojau: gal ir man vertėtų pabandyti?“ – prisimena E. Rudas.
 

Bet pirmojoje treniruotėje jis pasigedo... trenerio. „Tada sambo trenerių nebuvo daug. Tuo metu, kai mane draugas atvedė į sambo, trenerio nebuvo. Treniravo padėjėjas sporto meistras gruzinas Tomazas Suranašvilis, nes pagrindinis treneris Eduardas Techovas buvo varžybose. Salėje sportavo labai daug žmonių ir aš, pirmą kartą atėjęs, nelabai supratau, kur kas vyksta. Draugas mane pirmiausia išmokė kristi, savisaugos elementų, nors man tai nelabai patiko, nes nepavykdavo nukristi ant šono, net pagalvojau, kad daugiau čia nebegrįšiu. Tačiau man patiko labai didelis sambo veiksmų spektras: ir kojomis, ir rankomis, galimybė pasitelkti fantaziją. Tiesiog buvo susakyta, kas draudžiama, o visa kita galima. Man sekėsi – nugalėjau vieną, antrą, trečią. Vis stato sunkesnius priešininkus, o aš juos įveikiu. Galbūt dėl to, kad išsiskyriau didesne koordinacija, greičiu, vikrumu. Nors iš pradžių maniau, kad ilgai sambo nelankysiu, bet kai įveikiau penkis varžovus iš eilės, supratau, kad ši sporto šaka yra būtent man“, – apie pirmuosius žingsniu sambo kalba dabartinis šios sporto šakos federacijos prezidentas.
 

Jau po metų E. Rudas įvykdė sporto meistro normą, laimėjo SSRS „Dinamo“ draugijos čempionatą, aplenkęs net savo trenerį, užėmusį antrą vietą. O po ketverių – 1976 m. – tapo Sovietų Sąjungos čempionu ir tarptautinės klasės sporto meistru.
 

Tačiau pasaulio čempionate sudalyvauti jam taip ir nepavyko. „Tada Sąjungos čempionas važiuodavo į pasaulio čempionatą, o vicečempionas – į Europos. Tad Europos čempionatą praleidau ir laukiau, kada kitais metais vyks pasaulio čempionatas, jis buvo planuojamas Venesueloje. Bet neįvyko... O man kitais metais norint iškovoti teisę vykti į pasaulio čempionatą vėl reikėjo tapti SSRS čempionu ir numesti 8 kg, tai yra labai daug sveriant 56 kilogramus. Vėliau perėjau į didesnę svorio kategoriją (iki 57 kg). Čia SSRS taurės varžybose 1986 m. užėmiau antrą, o 1988 m. trečią vietas. Pasaulio čempionu vis tiek tapau, ir net tris kartus – tarp meistrų 2000, 2002, 2003 metais“, – prisiminimais dalijasi E. Rudas.
 

E. Rudas du kartus iškovojo ir Europos čempionato bronzą (1992 ir 1993 m.), o 1993 m. tapo neolimpinių sporto šakų žaidynių prizininku.

Lietuvos sambo federacijos vadovas neigia, kad sambo – vien tik nacionalinė SSRS sporto šaka. Nors sukurta būtent Sovietų Sąjungoje. Tai labai globali sporto šaka. Jos veiksmai surinkti ne vien tik iš SSRS – iš visų pasaulio dvikovinių sporto šakų. Vienas iš šios įdomios sporto šakos pradininkų – Vasilijus Oščepkovas, ilgus metus dirbęs ambasadoriumi Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje. Jis tuos veiksmus rinko,
keliaudamas po visą pasaulį, lankėsi dziudo, karatė, džiudžitsu, aikido mokyklose. Susisteminęs veiksmus, sukūrė šią sporto šaką. Vėliau kaip „tautos priešas“ buvo įkalintas ir mirė lageriuose.
 

Sambo (rus. samozaščita bez oružija – savigyna be ginklo) buvo kuriamas ir naudojamas to laikmečio milicijoje ir armijoje kaip kovos būdas, apsigynimo priemonė be ginklo.
 

Šiuo metu vykdomos dviejų rungčių – sportinio ir kovinio – sambo varžybos. Policijoje ir kariuomenėje dar mokoma ir apsigynimo nuo šaunamojo ir šaltojo ginklo veiksmų“, – aiškina E. Rudas. Jis pats išmano visas sambo kovos subtilybes, ilgus metus mokė Lietuvos policininkus jų darbe svarbių veiksmų.
 

Nuo 1978 m. dar aktyviai sportuodamas, o nuo 1995 m. dirbdamas policijoje E. Rudas treniravo ir sportininkų grupę. Su ja dirba iki šiol, kviečia į sambo vaikus, moko juos sambo abėcėlės.

Išaugino du vaikus
 

E. Rudas su dabar jau buvusia žmona išaugino du vaikus. 
 

„Dukra Viktorija Vilniuje dirba DNB banke, augina mano anūką, kuriam šiais metais sukaks devyneri. Ir sūnų turiu – Adą. Jis Anglijoje baigė Hatfildo universitetą ir dabar dirba Londone. Taip pat yra lankęs sambo, tik jo lygmuo buvo labai mėgėjiškas. Tačiau man svarbu, kad jis moka už save pakovoti, apsiginti. Yra tapęs ir jaunių, ir jaunimo, Lietuvos čempionu“, – sako E. Rudas.
 

Apgynė daktaro disertaciją
 

E. Rudas 1978 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 2010 m. apsigynė biomedicinos mokslų disertaciją. „Visą gyvenimą mokiausi ir mokiau kitus“, – tęsia vyras. Ir dabar jis gali daug patarti sportininkams ne tik kaip treneris, bet ir kaip fiziologas. 
 

Šiuo metu biomedicinos mokslų daktaras nedalyvauja nei sambo, nei dziudo (E. Rudas turi ir šios sporto šakos sporto meistro vardą) kovose. Mėgsta teatrą. Bet futbolo kamuolio nepamiršo. Ir ne tik futbolo.
 

„Tiesą pasakius, dabar sportuoju nedaug. Futbolo žaisti daugiau nei du kartus per savaitę negaliu, nes sąnariai neatsigauna. Susirenkame imtynininkai veteranai. Į korpusą žaidžiame kietai, užtat į kojas nemušame ir marškinėlių neplėšome, ne taip, kaip tikri futbolininkai... Su anūku Dovetu-Danieliumi žaidžiame šachmatais. Mėgstu nardyti. 2015 m. išlaikiau povandeninio sporto egzaminus. Kiekvienais metais vykstu į Egiptą. Nardymas – puikus užsiėmimas. Bandžiau kopti į kalnus, bet supratau, kad tai ne man. O štai irklentė ir burlentė patiko“, – atvirai kalba 60-metis.