Prie trasos matė ir mylimąjį, ir Jėzų

Diana Lobačevskė gerai nusitekusi pradeda savotišką olimpinę medaus savaitę. Su savo gyvenimo draugu, olimpiniu vicečempionu Mindaugu Griškoniu dar penkias dienas praleis Rio de Žaneire, bet galės nebegalvoti apie varginančias treniruotes ir varžybas.

„Mindaugas buvo prie trasos, padavinėjo man vandenį. Gal dėl to taip gerai ir pasirodžiau. Jis mane užvedė“, - jau atgavusi kvapą po finišo šyptelėjo geriausiai iš lietuvių olimpinėje maratono trasoje pasirodžiusi bėgikė.

D.Lobačevskė 42 km 195 m nuotolį Rio de Žaneiro gatvėmis įveikė per 2 val. 30 min. 48 sek. ir užėmė 17-ąją vietą tarp 133 finišą pasiekusių sportininkių. 24 olimpietės pasitraukė iš distancijos.

Plieskiant 29 laipsnių karščiui 37-ta finišavo Rasa Drazdauskaitė (2 val. 35 min. 50 sek.), 38-ta – Vaida Žūsinaitė (2 val. 35 min. 53 sek.).

Čempione tapo Kenijos sportininkė Jemima Jelagat Sumgong. Jos rezultatas – 2 val. 24 min. 4 sek.

„Esu labai patenkinta savo rezultatu. Ir užimta vieta, ir pačiu bėgimu. Trasoje buvo įvairių provokacijų, varžovės ir greitėjo, ir lėtėjo. Nepasidaviau joms, stengiausi išlaikyti savo tempą. Viskas vyko tiksliai pagal planą“, - džiaugėsi D.Lobačevskė.  

Sportininkė juokėsi, kad prieš varžybas aplinkinius stebino tuo, kad nežiūrėjo starto protokolų, nesidomėjo trasos ypatumais: „Man svarbiausia – bėgti taip, kaip aš galiu. Vis tiek su pirma grupe paraukčiau gal tik 10 pirmų kilometrų. Reikia bėgti protingai.“

Maratono startas ir finišas buvo įrengtas legendiniame sambadrome, kur per garsiuosius Rio de Žaneiro karnavalus vyksta sambos mokyklų pasirodymai. 

Šįkart betoninės tribūnos abipus plačios gatvės nebuvo užpildytos, bet D.Lobačevskė atmosfera prie trasos nesiskundė: „Palaikymas buvo puikus, prie trasos buvo ir daug lietuvių. Esu jiems labai dėkinga. Kai taip šaukia, ragina, kaip čia nebėgsi greitai.“

Patyrusi 36 metų bėgikė, paklausta, ar matė ką nors daugiau, nei varžoves, sakė: „Taip, mačiau Jėzų ant kalno (Kristaus Atpirkėjo statulą – aut.). Labai gražiai sutvarkyta vandenyno pakrantė, paplūdimiai, pro kuriuos bėgome.“

Ar jai greičiau bėgti padėjo ir jos mylimojo M.Griškonio iškovotas sidabras? „Padėjo mano darbas. Bet esu labai laiminga, kad Mindaugas realizavo save. O aš žiauriai patenkinta savimi. Tad grįšime namo abu labai patekinti", - teigė maratonininkė.

2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse 27-ąją vietą užėmusi D.Lobačevskė turėjo priekaištų Rio de Žaneiro olimpinio maratono organizatoriams: „Laiko fiksavimo daviklius mums išdavė likus vos 10 min. iki starto. Po to dar numerius keitė. Prieš startą ir taip jauti įtampą, o čia dar tokie nesklandumai. Daviklį tvirtino prie kojos, o teisėjai jau gena į startą“ 


 

D.Lobačevskei antrino ir jau trečiose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi 35 metų Rasa Drazdauskaitė: „Prieš startą vyravo chaosas.“ Daug daugiau priekaištų Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vyresnioji eilinė turėjo sau: „Sunku buvo nuo pat pradžių. Nes nesikilnojo nei rankos, nei kojos. Nežinau, ar dėl to buvo kaltas karštis. Gal tiesiog buvo ne mano diena. Stengiausi daryti tą patį, ką ir visada, nežinau, kodėl taip sunku buvo. Aplinkui nieko nemačiau. Kovojau tik su savimi, ne su varžovėmis, džiaugiuosi, kad nesustojau. Užima vieta labai prasta. Tai prasčiausia iš visų mano olimpiadų. Tikėjausi būti aukščiau.“

R.Drazdauskaitė 2008 m. Pekine finišavo 37-ta, o prieš ketverius metus Londone – 26-ta.

28 metų V.Žūsinaitė irgi džiaugėsi, kad pasiekė finišą: „Esu patenkinta savo pasirodymu, nes buvo labai sunku. Negalvojau, kad taip bus. Ir karštis vargino. Gal kiek per greitai pradėjau bėgimą. Todėl nuo dvidešimtkažkelinto kilometro buvo labai sunku. Be to, pritryniau padus, tai teko ne tik su vidiniu skausmu kovoti. Bet minčių pasitraukti nebuvo – mes, sportininkai, esame kovotojai, ypač olimpiadoje.“  

Olimpiados naujokė prisipažino, kad žaidynės jai nepateikė didelių staigmenų: „Viskas vyko taip, kaip ir tikėjausi. Jei ne tas karštis, gal net lengviau būtų buvę, nei maniau.“

V.Žūsinaitė džiaugėsi labiau patytusių kolegių patarimais dėl, atrodytų, paprastų, bet išties alinančioje trasoje labai svarbių dalykų, pavyzdžiui, kaip bėgant pilti ant savęs vandenį: „Ir pylėme, ir gėrėme“.

R.Drazdaukaitė pastebėjo, kad šįkart buvo patogu atsigaivinti vandeniu, nes jis buvo buteliukuose, o ne stiklinėse: „Stiklines patogiau paimti. Ir gerai, kad vanduo buvo šaltas, nes kartais paliktas ant saulės sušyla ir taip nebegaivina.“

Olimpinėje maratono trasoje dar startuos du Lietuvos bėgikai – Remigijus Kančys ir Valdas Dopolskas. Ką jiems patartų ar palinkėtų šią trasą jau įveikusios sportininkės? „Linkime sėkmės, ryžto, drąsos. Trasa čia gera, nemažai posūkių, bet jie ne staigūs,“ – sakė R.Drazdauskaitė.

Ar tai jau buvo paskutiniai olimpiečių šiemet įveikti maratonai? „Bus matyti. Reikia atsigauti ir tada planuosime,“ – tikino R.Drazdauskaitė.