„Jau geriau būčiau atsidūręs kosmose“

Daugiau nei 30 laipsnių karštis, nuo ryto plieskęs Rio de Žaneire, tapo papildomu išbandymu ilgiausios olimpinių žaidynių programoje distancijos dalyviams – 50 km pasiryžusiems nužingsniuoti ėjikams.

Tarp 80-ties sportininkų į trasą, kurioje olimpiečiams teko 25 kartus sukti 2 km ratą netoli vandenyno nusidriekusiomis gatvėmis, buvo ir du Lietuvos atstovai – Tadas Šuškevičius ir Arturas Mastianica. Finišą pasiekė tik vienas iš jų.

Jau trečiose olimpinėse žaidynėse dalyvaujantis 31-erių T.Šuškevičius pusšimtį kilometrų nuėjo per 4 val. 4 min. 10 sek. ir užėmė 32-ąją vietą. Nuo savo asmeninio rekordo (3 val. 51 min. 58 sek.) jis atsiliko daugiau nei 10 minučių. 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse T.Šuškevičius taip pat buvo 32-as (4 val. 2 min. 45 sek.), o 2012 m. Londone finišavo 43-ias (4 val. 8 min. 16 sek.). Pernai pasaulio čempionate jis užėmė 22-ąją vietą (4 val. 1 min. 29 sek.).

Tuo tarpu A.Mastianicai nepavyko atlaikyti pirmojo olimpinio iššūkio. Likus apie 12 km iki finišo 24 metų Lietuvos ėjikas pasitraukė iš varžybų ir atsidūrė vežimėlyje, kuriuo buvo nuvežtas į medicinos punktą. 

„Manau, Arturas nesusitvarkė su karščiu. Jis lyg ir racionaliai, be klaidų pradėjo varžybas. Tačiau sportininkas jaunas, šioje distancijoje neturi patirties. Norėjo kovoti iki galo, bet teko pasitraukti. Jį jau reikėjo stabdyti, nes bet kurią akimirką galėjo nukristi. Dabar sportininkas jau atsigavęs, jaučiasi gerai“, - po finišo teigė Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas.

Išties, po kelių valandų A.Mastianica prie trasos aktyviai palaikė moterų varžybose startavusias lietuves. Jis dėl to, kad nepasiekė finišo, nekaltino vien karščio: „Tikrai nežinau, kas nutiko. Kažkas organizme atsijungė ir viskas. Pirmuosius 30 km ėjau tikrai neblogai, mėgavausi varžybomis. O dar po kelių kilometrų kažkas nutiko. Nebemačiau nieko aplinkui. Trenerio lieptas sustojau ir atsijungiau. Mane pasodino į vežimėlį, girdėjau, kad treneris dar kažką pasakė, o po to prabudau jau medicinos punkte."

Olimpinių žaidynių debiutantas labai krimtosi, kad nepasiekė finišo: „Liūdna. Norisi kuo greičiau važiuoti namo ir pamiršti šitas varžybas. Pirmą savo olimpiadą tikrai ne taip norėjau baigti. Gal būčiau ėjęs ir toliau, jei treneris nebūtų sustabdęs. Tačiau tikriausiai po kilometro ar dviejų būčiau nugriuvęs."

50 km distanciją A.MAstianica ėjo penktą kartą gyvenime. Pirmasis buvo panašus. "Tada irgi atsijungiau", - prisiminė sportininkas. Tačiau atsisakyti varginančios distancijos jis neketina: „Nesu toks greitas, kad galėčiau varžytis 20 km nuotolyje. Man labiau tinak ir patinka ilgesnė distancija. Tikiu, kad nesėkmė Rio man bus didelė paskata rengiantis 2020 m. olimpinėms žaidynėms"

Rio de Žaneiro vyrų 50 km lenktynių finišą pasiekė tik 48 sportininkai. 19 iš jų patys pasitraukė iš trasos, kitus diskvalifikavo teisėjai. Nemažai iš nebaigusių varžybų irgi atsidūrė medikų rankose. O ir finišavusieji dažnai buvo sodinami į vežimėlius, nes patys eiti jau nebegalėjo. Olimpiniu čempionu tapo Slovakijos ėjikas Matejus Tothas (3 val. 40 min. 58 sek.).

Ar buvo labai sunku?, - po finišo paklausėme T. Šuškevičiaus.

Taip. Tikėjausi, kad nebus taip sunku. Oras nevaržybinis, bet galima buvo su juo kovoti. Žmonės parodė, kad tai įmanoma. Tačiau man nepavyko. Tikėjausi geriau pasirodyti. Olimpiada man tampa kaip keiksmažodis. Pernai pasaulio čempionate buvo 22-as, o čia – 32-as. Nors varžovai juk čia buvo tie patys, oro sąlygos irgi beveik tokios pačios. 

Pasiruošimas olimpinėms žaidynėms buvo tikrai neblogas, ypač paskutinis etapas. Nebuvo jokių nukrypimų, traumų kitų sveikatos problemų. Bet šiandien kažkas nutiko. Aš nepatenkintas. Net nusivylęs savo rezultatu. Jei būčiau ėjęs kaip galiu, maždaug aštuoniomis minutėmis greičiau, dvidešimtukas būtų realus. Labai daug sportininkų nebaigė distancijos, teisėjai nebuvo labai švelnūs. O aš neturėjau nei vieno įspėjimo, reiškia galėjau eiti, techniškai viskas buvo normaliai. Tik rezultatas turėjo būti ne toks. 

Ne. Tiesiog prisėdau, šiek tiek atsikvėpiau. 

Gal geriau būčiau atsidūręs kosmose, tai nors žinočiau, jog atidaviau viską sugebėjau ir savo privesti prie to, kad paskutiniuose kilometruose nebesuprasčiau, kas darosi aplinkui. O dabar tiesiog užsiblokavo viskas 35-38 kilometre. Nebegalėjo perlipti per save. Atrodytų dalyvauji olimpiadoje, super šventė, super varžybos,  turėtų būti vau. O čia eini ir jokių emocijų.

Žinoma. Labai noriu jiems padėkoti. Žmonės nuo pat starto stovėjo prie trasos keturias valandas tokiame karštyje. Ir kiekvieną kartą einant pro juos šaukė, plojo. Šaunuoliai lietuviai.

Manau, reikės taip ir padaryti.