Medicinos mokyklos diplomą turinti Klaipėdos universiteto profesorė Skaistutė Idzelevičienė savo gyvenimą paskyrė sportiniams šokiams.
Rugsėjo 24 d. Klaipėdos universiteto profesorei, legendinio sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ vadovei Skaistutei Idzelevičienei sukako 75 metai.
„Būdavo laikai, kai nežinodavau savo metų, jų neskaičiuodavau, bet dabar žinau, kiek man jų“, – šyptelėja tarptautinės klasės šokėja (1974 m.), tarptautinės kategorijos teisėja (1995 m.), Lietuvos nusipelniusi trenerė (1996 m.), nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja (1985 m.), nusipelniusi artistė (1990 m.).
Klaipėdos medicinos mokyklą ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą baigusi S. Idzelevičienė savo gyvenimo neįsivaizduoja be šokių. 1956–1960 m. ji šoko Plungės tautinių šokių kolektyve „Suvartukas“, 1965–1982 m. – Klaipėdos statybos tresto Kultūros rūmų sportinių šokių ansamblyje „Žuvėdra“, buvo Lietuvos 10 šokių vicečempionė (1975–1981 m.), Lotynų Amerikos šokių Lietuvos čempionė (1976 m.), 1975–1982 m. – SSRS rinktinės narė, socialistinių šalių čempionato Maskvoje (1979 m.), SSRS čempionato Gorkyje (1979 m.) prizininkė, Maskvos olimpinių žaidynių kultūros programos dalyvė ir konkurso prizininkė.
Skaistute, kaip pasitikote jubiliejų?
Per darbus nėra kada galvoti apie jubiliejų.
Gyvenu ramiai, be didesnių stresų. Netoli Klaipėdos prie savo namuko turime nedidelį šiltnamį, yra kelis vaismedžiai, pasiauginame daržovių, žydi gėlės. Aplinką reikia prižiūrėti, kad būtų visur tvarka. Vyras Romaldas kruopščiai nupjauna žolę.
Džiaugiuosi, kad ir toliau dirbu Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedroje. Man patinka darbas, studentams atiduodu visas savo jėgas ir sugebėjimus. Esu tarptautinės kategorijos teisėja, tačiau varžybose jau atsisakiau teisėjauti, nes bijau viena važinėti. Nedalyvauju tarptautiniuose seminaruose, neklausau lekcijų, negaunu pliusų, o tai ir stabdo galimybę teisėjauti.
Noriu būti laisva, nepriklausoma ir nematoma. Man nepatinka išskirtinis dėmesys, jis mane varžo. Noriu būti sveika, kad nieko neskaudėtų.
Visus savo jubiliejus paminiu ir su šokėjais. Noriu pabūti su žmonėmis, kurie man artimi, kurie palaikė ansamblį. Su šeima švenčiu atskirai.
Buvote gero lygio tarptautinės klasės šokėja, Lietuvos čempionė ir prizininkė. Tapote ir puikia sportinių šokių kolektyvo vadove, nors turite akušerio diplomą ir baleto pedagogo kvalifikaciją. Kaip tai atsitiko?
Viskas prasidėjo nuo tautinių šokių, kuriuos 1956–1960 m. šokau Plungės „Suvartuko“ kolektyve. Dirbau ir su „Plungės audinių“ fabriko tautinių šokių kolektyvu. Kiekvieną vasarą tekdavo važiuoti į seminarus: iš pradžių – į Kretingą, po to – į Palangą. Pamačiau pramoginius šokius, jie man labai patiko, pradėjau domėtis.
Taip, turiu akušerio diplomą. 1966 m. baigiau Klaipėdos medicinos mokyklą, dirbau Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje akušere. Man labai patiko asistuoti operacijoms, tačiau jau buvau įsivėlusi į šokius. Mieste buvo žinomas mūsų „Žuvėdros“ kolektyvas, akušerio darbą su šokiais buvo vis sunkiau derinti ir pasirinkau šokius.
Kaip kilo mintis suburti Klaipėdos „Žuvėdros“ ansamblį?
Didžiausios įtakos turėjo tuometė Lietuvos mokslinio metodinio centro darbuotoja Ligija Tautkuvienė, kuravusi sportinius šokius. Kai Maskvoje buvo surengtas sportinių šokių festivalis, Lietuvai atstovavo „Vijūnas“ ir „Sūkurys“, tapę laureatais. Tada L. Tautkuvienė ir sugalvojo, kad tokį pat festivalį reikėtų surengti ir Lietuvoje.
Kai reikėjo šokti ir atstovauti Lietuvai, neatsirado norinčiųjų. Buvau pakalbinta, kad parengčiau kelių šokių programą, pristatyčiau kompoziciją. Su moldavais tapome laureatais. 1989 m. buvome pakviesti į Štutgartą atstovauti Sovietų Sąjungai pasaulio čempionate.
Mūsų nuotaika buvo pakili, jau prasidėjo lietuviško tautinio atgimimo banga. Nusivežėme lietuvišką trispalvę. Nelabai daug žinodami, studijavome įvairius įrašėlius, žinoma, ne tokius, kaip dabar. Užėmėme septintą vietą, buvome per plauką nuo finalo, o mūsų draugai moldavai buvo aštunti.

Prisimenu, vokiečiai mus dar pristatė kaip Mėmelio komandą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Klaipėdos universitete atsirado sportinių šokių specializacija, plūstelėjo studentų. Gaila, bet dabar to nėra. Esant ypač dideliems studijų mokesčiams, praėjusiais metais studijuoti šokius panoro vos viena mergina, o šiemet jų iš viso neatsirado.
Dėl to man labai skauda širdį. Neseniai išsitraukiau daug laikraščių, kuriuose nuo 1989 m. buvo rašoma apie mano vadovaujamą „Žuvėdrą“, ir viską dar kartą su ašaromis skaitau. Viskas atgyja mano atmintyje ir akyse.
Turite įvairiausių apdovanojimų. Esate garbingiausia Klaipėdos miesto pilietė, „Metų klaipėdietė“, Klaipėdos ir Telšių garbės pilietė, tačiau jums tikriausiai patys svariausi – „Žuvėdros“ ansamblio titulai.
Man mieli visi. Apdovanojimus gavau už puikius „Žuvėdros“ laimėjimus, buvau gražiai pagerbta. Esu labai dėkinga Klaipėdos universitetui, kuris mums ypač daug padėdavo, sudarydavo galimybę išvykti į čempionatus.
Su šiuo ansambliu susijęs visas jūsų gyvenimas, labai skaudžiai išgyvenote jo netektį, o ar nekyla noras vėl jį suburti?
Iš ko jį suburti? Tie, kurie kažkada šoko, sukūrė šeimas ir išvažinėjo: vieni turi savo klubus, puoselėja savo verslą, kiti dirba užsienyje. O jaunesni, šokantys individualius šokius, nenori šokti ansamblyje, nes tai visai kitas žanras.
Nuo 1990 m. dirbate Klaipėdos universitete, 1999 m. tapote menų profesore. Gyvenime, atrodo, viską pasiekėte, ar dar ko nors neįgyvendinote?
Viską pasiekiau per savo darbą. Dėl ansamblio man buvo suteikti moksliniai vardai ir titulai, garbingi apdovanojimai. Tai – didelė gyvenimo dovana, o „Žuvėdra“ man buvo didžiausias gyvenimo išbandymas.
Kaip kultūros programos dalyvė buvote Maskvos olimpinėse žaidynėse. Kaip manote, ar kada nors sportiniai šokiai bus olimpinių žaidynių programoje?
Nežinau, nebent tada, kai manęs jau nebebus. Dabar keičiami, stiprinami vadovėliai, pakeistas teisėjavimas, kaip ir šuolių į vandenį, nauja sistema ateina ir į mūsų sportinius šokius. Perrašomos knygos, jos sudėtingesnės. Pagal naujas knygas ir aš universitete stengiuosi dėstyti, nenoriu atsilikti nuo naujovių, nuo to, kas dabar vyksta.