Tarp Temidės tarnų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse buvo ir Lietuvos irklavimo, bokso, gimnastikos bei šiuolaikinės penkiakovės teisėjai.
Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių irklavimo varžybose dirbo Algirdas Raslanas ir Edmundas Daukantas, šiuolaikinės penkiakovės – Edvinas Krungolcas, bokso – Kęstutis Bagdanavičius, o gimnastų pasirodymus vertino net trys Lietuvos atstovai - Irina Katinienė, Viktoras Šurpikas ir Valentina Bagrijeva.
Šiuolaikinė penkiakovė
Edvinas Krungolcas, Pekino olimpinėse žaidynės pelnęs sidabro medalį, sugrįžo į didžiausią sporto fiestą. Tik šįkart ne kaip sportininkas, o kaip šiuolaikinės penkiakovės teisėjas.
„Jausmai panašūs, tik įtampa šiek tiek mažesnė“, – galimybe dirbti olimpinėse žaidynėse, į kurias, be jo, iš Europos buvo atrinkti tik dar du teisėjai, džiaugiasi buvęs penkiakovininkas. Rio de Žaneire 43 metų lietuvis buvo tituluočiausias iš visų šios sporto šakos teisėjų. Ir vienintelis, ragavęs olimpinių žaidynių duonos kaip sportininkas.
Buvęs penkiakovininkas neabejoja, kad sportininko patirtis teisėjui – didelis pranašumas. „Mano galva, penkiakovės teisėjai, ypač tie, kurie teisėjauja fechtavimosi rungčiai, privalo būti buvę sportininkai. Yra daug įvairių subtilybių, kurių paprastas žmogus negali žinoti“, – kodėl visi šiuolaikinės penkiakovės tarptautinės kategorijos teisėjai yra anksčiau ar vėliau karjerą baigę sportininkai, paaiškina E.Krungolcas.
Pekino olimpinių žaidynių vicečempionas, Rio vilkėjęs teisėjo mundurą, jaunajai penkiakovininkų kartai buvo tiesiog vienas iš vertintojų, bet varžybose jis sutiko ir buvusių kolegų, vis dar kopiančių į savąjį olimpą. „Daug dar jų likę. Jaučiau jų pagarbą. Kai kurie nustebo mane pamatę, kai kurie apsimetė išsigandę, kad ir aš dalyvausiu varžybose“, – smagiomis susitikimų akimirkomis dalijasi į kitą barikadų pusę perėjęs olimpinis prizininkas.
Atsidūręs priešingoje nei sportininkai pusėje E.Krungolcas jaučiasi patogiai. „Žinau, kad esu arti penkiakovės, ir tai man patinka. Jausmas malonus“, – neslepia pašnekovas LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“.
Lietuvis teisėjavo visose penkiakovės rungtyse. O pati mėgstamiausia – fechtavimas. Neatsitiktinai rudenį Vilniuje duris atveria jo fechtavimo sporto klubas. Būtent šioje rungtyje teisėjo gebėjimai itin svarbūs, nes nuo jo gali priklausyti galutinis dvikovos rezultatas. Vis dėlto Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrų akyla E.Krungolco akis Rio de Žaneire fechtavimosi takelyje nestebėjo – pagal nerašytą taisyklę, kai fechtuotis išeina tos pačios, kaip ir teisėjas, šalies atstovas, teisėjai susikeičia vietomis.
Bet atsiriboti nuo Lietuvos sportininkų pasirodymų ir slapčia nesidomėti, kaip jiems klojasi, E.Krungolcui nepavyko. „Teoriškai teisėjas turėtų būti nešališkas. Bet aš kiekvieną kartą bandydavau sužinoti, kaip mūsiškiams sekasi. Ir varžybų metu, kiek galėjau, patariau Justinui ar Ievai, tik stengiausi labai nesiafišuoti“, – prisipažįsta olimpinis vicečempionas.
Vertindamas varžybų organizaciją teisėjas iš Lietuvos brazilus gyrė už tai, kad jie per tą laiką, kuris buvo likęs po pavasarį vykusių bandomųjų varžybų, sugebėjo pagerinti sportininkams sudarytas sąlygas – viskas vyko laiku ir gerai. Trečiose žaidynėse dalyvavusiam lietuviui šįkart labiausiai įsiminė žiūrovai, kurių karšto braziliško kraujo įkaitintos emocijos veržėsi per tribūnų kraštus. „Žiūrovai šėlo, kai startuodavo brazilų sportininkai. Tokio garsaus spiegimo nebuvau girdėjęs. Žiūrovai išties išskirtiniai, linkiu, kad ir lietuviai būtų tokie aistringi savo šalies sportininkų palaikytojai“, – įspūdžiais dalijasi E.Krungolcas.
Galbūt šios emocijos atliko savo vaidmenį ir per jojimo rungtį, kuri tapo lemiama Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei, gynusiai olimpinės čempionės titulą? „Manau, kad ta nesėkmė apima daug veiksnių. Viena jų galėjo būti žiūrovai – stresas žirgams, pamačius juos, šviesas ir panašiai“, – svarsto E.Krungolcas, kurio įsitikinimu, ieškant nesėkmių priežasčių pagrindinė yra pats sportininkas, o visa kita tėra šalutinės aplinkybės.
Irklavimas
Olimpines batalijas irklavimo kanale stebėjo bei reguliavo ir teisėjas iš Lietuvos Edmundas Daukantas. Tokia išskirtine galimybe irklavimo teisėjai gali džiaugtis vienintelį kartą – Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) laikosi nuostatos leisti teisėjauti olimpinėse žaidynėse kuo daugiau tarptautinės kategorijos teisėjų, o jų yra per 400. Tuo tarpu žaidynėse dirba vos 20 teisėjų, tad sulaukti antrojo šanso vargu ar kam pavyktų.
Dar vienas Lietuvos atstovas irklavimo sporto virtuvėje buvo FISA techninis delegatas Algirdas Raslanas. Jo pareiga – supažindinti garsius svečius, tarp kurių mirgėjo ir Europos karališkųjų šeimų, ir valstybių vyriausybių atstovai, ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nariai, su irklavimo sporto subtilybėmis.
Pasak ne vienas olimpines žaidynes mačiusio A.Raslano, ši olimpinė irklavimo regata pirmiausia buvo išskirtinė dėl vietos – Rodrigo de Freito lagūnos. „Niekur pasaulyje nerasime viduryje miesto tokio ežero. Ir dar po Dievo kojomis. Rio de Žaneire daug legendinių vietų, taigi įvairių sporto šakų varžybos buvo įdomios jau vien dėl to. Bet vertinant apskritai olimpines žaidynes šios vienos prastesnių – pagal logistiką, maitinimą, negebėjimą organizuoti transporto ir pan. Pačių varžybų lygis priklausė nuo tarptautinių federacijų – vienos susitvarkė gerai, kitos susidūrė su daugybe bėdų, pavyzdžiui, prastu teisėjavimu“, – olimpiniais įspūdžiais dalijasi A.Raslanas.
Pašnekovas džiaugiasi, kad FISA buvo tarp tų, kuri su savo užduotimi susitvarkė puikiai. „Taip pat ir su dopingo problemomis. Buvau įtrauktas į tarptautinę federaciją dopingo klausimams spręsti. Sprendimai priimti labai objektyviai, vadovaujantis dokumentais ir faktais. Kai kurios federacijos, kurioms TOK leido tą daryti, su šia šiuolaikinio sporto neganda susidorojo. Bet iš principo TOK šios problemos nesugebėjo valdyti. Tai sukėlė didelį skandalą, nes nukentėjo sportininkai, ir tai blogiausias dalykas“, – įsitikinęs A.Raslanas.
Per šias olimpines žaidynes irkluotojams ne kartą teko dėti irklus į šalį ir laukti palankesnio oro, kol galės skrosti Rodrigo de Freito vandenis. Sprendimą, nukelti ar ne varžybas, priima FISA vadovai ir vykdomosios tarybos nariai bei Vienodų sąlygų sportininkams sudarymo komitetas. „Tokiame posėdyje dalyvauja varžybų organizatoriai, transliacijos teises turinčios televizijos atstovai, taip pat asmenys, atsakingi už bilietų pardavimą ir kitus dalykus – saugumą ar pan. Keisti varžybų laiką negerai nei organizatoriams, nei transliuotojui, bet federacija vadovaujasi vienu aiškiu principu – sportininkams turi būti sudarytos pačios geriausios sąlygos“, – užkulisinę varžybų virtuvę praskleidžia Lietuvos atstovas.
2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse irklavimo programa bus pasikeitusi. „Visada kildavo klausimų dėl lengvojo svorio ir kai kurių mažiau populiarių valtininkų varžybų. Lengvojo svorio valtys dubliuoja sunkiasvores. Tai nėra naujos valčių klasės, bet jos atsirado dėl to, kad Azijos šalys turi tik lengvasvorių ir taip lengviau juos priimti dalyvauti varžybose. Bet dabar TOK klausia: kuo skiriasi šie svoriai, pavyzdžiui, irkluojant keturvietę be vairininko?“ – dėsto pašnekovas.
Taigi FISA kongrese nuspręsta siūlyti iš olimpinės programos išbraukti vyrų lengvojo svorio keturvietę be vairininko ir į atsilaisvinusią vietą įtraukti analogiškos klasės moterų varžybas. Tačiau sprendimas nėra galutinis. Jį vasario mėnesį dar turės patvirtinti per neeilinę FISA konferenciją, o tada siūlymas bus teikiamas TOK.

Boksas
Bokso teisėjui Kęstučiui Bagdanavičiui nusišypsojo sėkmė – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jam buvo antrosios, nors pagal iki tol galiojusią praktiką bokso teisėjai olimpinėse žaidynėse teisėjaudavo vienintelį kartą per savo karjerą.
Taip nutiko todėl, kad po Londono olimpinių žaidynių atsisakius šalmų organizatoriai nutarė apsidrausti ir pakvietė labiau patyrusius arbitrus.
„Per tuos ketverius metus stipriai pasikeitė taisyklės, jos labai priartintos prie profesionalų. Todėl ir teisėjų norėjo patyrusių. Kai boksuojasi be šalmų, daug kam geriau – ir žiūrovams, ir mums. Bet sportininkai daug metų boksavosi su šalmais ir kai juos nusiėmė, pasikeitė jų boksavimosi stilius, maniera. Dėvint šalmą judesius galva galima daryti laisviau, o be šalmo reikia atsargiau – gali ne tik pats traumą gauti, bet ir kitą sužeisti“, – apie įvykusius pokyčius pasakoja Lietuvos atstovas. Tad iš 35 bokso teisėjų Rio de Žaneire 14 jų jau buvo teisėjavę Londono žaidynėse, trys tokios patirties buvo įgiję Pekine. Visiems kitiems tai buvo olimpinis debiutas.
K.Bagdanavičiaus tikinimu, britai olimpinei šventei buvo pasiruošę geriau. Brazilai – kitokio mentaliteto žmonės, jie atsainiau žiūri į savo pareigas. „Net pats miestas gražiau pasipuošęs buvo – visur reklamos, ko apie Rio to nepasakytum. Čia tik tam tikrose vietose buvo reklama“, – sako bokso teisėjas iš Lietuvos, Rio de Žaneire pasigedęs olimpinės dvasios.
K.Bagdanavičius Rio de Žaneiro ringe teisėjavo šešis kartus, šoniniu teisėju dirbo per 25 kovas. Jam teko teisėjauti dviejuose pusfinaliuose. „Pas mus žiūrima teisėjų neutralumo. Pavyzdžiui, jeigu boksuojasi buvusios Sovietų Sąjungos ar kitos mums artimos šalies sportininkai, mūsų toms kovoms neskiria, – kodėl nuo to, kas lipa į ringą, priklauso, ir kokios šalies teisėjas bus pasirinktas, paaiškina pašnekovas. – Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Vietnamas ar Šri Lanka turi mažiau boksininkų, bet jų teisėjai daugiau dirbo – tiek Londone, tiek čia. Kodėl? Dėl neutralumo. Mes turime teisėjų knygeles, ten surašomos visos kovos, kurioms teisėjausime.“
Iš viso Rio bokso ringuose įvyko 285 kovos. K.Bagdanavičius turėjo galimybę savo akimis stebėti ir abiejų lietuvių kovas. „Evaldas Petrauskas perėjo į sunkesnę svorio kategoriją, jam yra sunkiau, nes jis žemesnio ūgio, – sako K.Bagdanavičius, neslėpdamas, kad iš Eimanto Stanionio tikėjosi daugiau. – Per televiziją būna vienoks matymas, gyvai – kitoks. Buvo kalbų, kad labai juos skriaudė, bet aš taip nepasakyčiau. Kitų šalių atstovus dar labiau skriaudė. Kai kilo skandalas ir septynis teisėjus nušalino nuo varžybų, visi pajutome didesnę įtampą. Londone buvo du suspenduoti, o čia – net septyni.“
Pasikeitus bokso taisyklėms dabar skaičiuojami ne tik stiprūs akcentuoti smūgiai, bet ir smulkesni, pavieniai. „Žmonės pripratę, kad boksas – fizinis, kaip buvo anksčiau, ir neatsižvelgia į kitus taškus, kuriuos teisėjas privalo skaičiuoti. Į tuos taškus įeina ir technika, ir taktika, ir pražangos. Jeigu kova apylygė, yra ir kitų kriterijų, pagal ką ji vertinama“, – bokso plonybes aiškina K.Bagdanavičius.
Gimnastika
Nors Lietuva Rio turėjo vienintelį gimnastą Robertą Tvorogalą, olimpines batalijas sekė net trijų Lietuvos teisėjų įdėmios akys. Šios olimpinės žaidynės pirmosios, kai į jas teisėjai buvo atrinkti pagal jų darbo įvertinimą per visą olimpinį ciklą. Anksčiau olimpinėse žaidynėse galiojo tvarka, kad teisėjas kviečiamas tada, kai yra jo šalies sportininkas. Taigi Rio dirbo sportinės gimnastikos teisėjai Irina Katinienė ir Viktoras Šurpikas bei meninės gimnastikos teisėja Valentina Bagrijeva.
Rio teisėjams teko ištverti varžybų maratoną. „Visas varžybas ištęsė. Anksčiau atskirų prietaisų finalinės varžybos vykdavo dvi dienas, o dabar – tris. Pirmą kvalifikacijos dieną padarė penkis srautus su didelėmis pertraukomis. Į varžybas išvažiavome septintą ryto, o grįžome tik pusę dvyliktos nakties. Gana sudėtinga buvo teisėjauti, bet taip nusprendė vietiniai, tikriausiai dėl žiūrovų“, – spėja I.Katinienė, kuri išskirtinės olimpinės atmosferos, kaip Pekine ar Londone, nepajuto. Atrodė, kad tai eilinės gimnastikos varžybos.
I.Katinienei teisėjavimas – tarsi priedas prie trenerės darbo. „Teisėjauju, nes tai padeda trenerės darbui. Treneris privalo žinoti taisykles. Galima išmokyti gimnastą vieno elemento, bet sustatyti kombinaciją reikia pagal taisykles“, – paaiškina patyrusi trenerė ir teisėja.
Vertinant gimnastų pasirodymus, šįkart dėmesys kreiptas ne tik į tai, kokius ir kaip elementus atlieka, bet vertinimą iki vieno balo buvo galima sumažinti ir už netikslią choreografiją. „Tai žvilgsnis ne toks, tai ranką ne taip pakėlė. Anksčiau į tai mažai kreipta dėmesio. Gimnastika pasidarė gražesnė“, – konstatuoja Lietuvos atstovė, olimpinėse žaidynėse vertinusi moterų sportinės gimnastikos pasirodymus.
Didžiausią įspūdį jai paliko moterų komandinės varžybos, ypač – Olandijos, JAV, Belgijos sportininkės, kurios spinduliavo tikru komandiškumu: „Tai buvo komandos, tai buvo kolektyvai. Amerikietės net per bandymą tarsi sakė: „Mes nugalėsime“. Tai patriotizmas, tai garbė atstovauti šaliai. Man šios trys komandos nepaprastai patiko.“
Tačiau pritaikyti naujausias gimnastikos madas namie sudėtinga. „Minčių yra, bet aukščiau bambos neiššoksi. Kai pasižiūrėjau laisvuosius pratimus, už galvos susiėmiau: iš 95 merginų dvigubą salto su 360 laipsnių posūkiu (tai itin sudėtingas elementas) gal tik 10 nedarė. Šį elementą kadaise atlikdavo ir Jelena Zanevskaja, ir Laura Švilpaitė, ir Julija Kovaliova, bet dabar mes akrobatikos tako neturime, kilimas – nuo 1980-ųjų... Elementai sudėtingesni pasidarė dėl įrangos – kilimai spyruokliniai, jie meta sportininką į viršų, ir kita įranga labai svarbi. Galima ir be to daryti, bet man gaila vaikų, nes tai gresia mikrotraumomis. Kaunas jau neblogai tvarkosi, bet Vilnius...“ – nutęsia I.Katinienė, apgailestaudama, kad paprasčiausių priemonių stoka trukdo lietuviams žengti į priekį.