Pergalės – ne tik ringe

Lapkričio 3 d. garsiam Lietuvos MMA bušido kovotojui, treneriui, varžybų organizatoriui įteiktas Seimo nario pažymėjimas. „Sportiniais terminais kalbant, pažymėjimas – kaip čempionato apdovanojimas, pelnyta taurė, medalis. Seimo nario pažymėjimas – tai ypač didelė atsakomybė. Esu išrinktas vienmandatėje apygardoje, Vilkaviškio krašto žmonių pasitikėjimas manimi įpareigoja pateisinti jų lūkesčius“, – teigia Kęstutis Smirnovas.

Lapkričio 24 d. jis pasiekė dar vieną politinę aukštumą – buvo išrinktas Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininku.
 

Šalies sporto bendruomenė 40 metų šakiškį geriausiai žino dėl jo įspūdingų laimėjimų kovų ringe – K. Smirnovas yra daugkartinis įvairių kovos menų Lietuvos čempionas, laimėjo daugybę aukščiausio lygio tarptautinių varžybų.

Jo dėka Lietuvoje įsitvirtino vadinamosios graplingo imtynės – K. Smirnovas buvo ne tik mūsų šalies, bet ir tarptautinės šios sporto šakos federacijos prezidentas. 

Tris kadencijas Šakių savivaldybėje dirbęs atletas už tvirtus žingsnius žengiant gyvenimo keliu negaili gerų žodžių savo tėvams, ypač motinai, pagimdžiusiai ir užauginusiai devynis vaikus.

 

„Mano specialybė – pedagogas. 2002 m. baigiau Kūno kultūros akademiją, o 2008 m. – Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijau edukologijos magistro diplomą. Todėl natūralu, kad turėčiau dirbti Seimo Švietimo ir mokslo komitete, taip pat išreiškiau norą darbuotis Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje“, - netrukus po Seimo rinkimų sakė K.Smirnovas.

Kodėl pasirinkote sportininko kelią?, - paklausėme K.Smirnovo.
Iš prigimties esu sportininkas, savo pirmąjį diplomą gavau dar mokydamasis trečioje klasėje. Augau devynių vaikų šeimoje, buvau pats jauniausias, o man dabar – jau 40. Mes, broliai, visi sportavome, o sesutės Nijolė ir Marytė – nusipelniusios cirko artistės. 

Trys jauniausi broliai Vytautas, Mindaugas ir aš nuo 1990 m. esame susieti su kovų menais. Algis buvo svarsčių kilnotojas, o Albinas – sunkiaatletis, sporto meistras, kandidatas į SSRS rinktinę. 
 

Šviesaus atminimo mano tėvelis Aloyzas Smirnovas (kitąmet bus 20 metų, kai, būdamas 65-erių, jis paliko šį pasaulį), atlikdamas karinę tarnybą, buvo savigynos imtynių čempionas. Jis mums visuomet sakydavo: būkite visi kartu, tada niekas jūsų nesulaužys, o jeigu po vieną – sulaužys visus.

Mes vienas kitą papildydavome. Ir tėvelis, ir mamytė buvo stiprūs žmonės. Sakyčiau, puiki sportininkė buvo mano mamytė Teresė Smirnovienė. Ji mus visus devynis užaugino ir visus leido į mokslus. 

Kažkokių perversmų nereikėtų daryti. Puikiai žinau, kad yra parengti Kūno kultūros ir sporto bei Kūno kultūros ir sporto rėmimo įstatymų projektai, su jais susipažinsiu ir kartu su mūsų sporto organizacijomis juos apsvarstysime, diskutuosime. Mūsų rinkiminėje programoje buvo numatyta visą laiką kviestis nevyriausybinių organizacijų atstovus ir juos išklausyti, diskutuoti. 
 

Tie Seimo nariai, kurie dirba kelias kadencijas, yra nutolę nuo esamų reikalų ir gyvena praeitimi. O iš tikrųjų daug kas yra pasikeitę. Tik diskusijose gali gimti tikra tiesa ir geriausias kelias. Turi būti bendras sutarimas. Lietuvos sportas turi dirbti viena kryptimi: kad mūsų šalyje sportininkams būtų gera ir malonu sportuoti. 

Tik mažas sportininkų būrys gauna Lietuvos tautinio olimpinio komiteto stipendijas, o rezervu niekas nesirūpina, nes nėra lėšų. Sportas daugiausia laikosi entuziastų, atidavusių jam visą savo gyvenimą, dėka. Jie savo mokinius užsiaugina nuo 5–6 metų ir net už savo lėšas vežioja į varžybas. 

Gerai, kad tokių trenerių dar yra, bet jų lieka vis mažiau. Kol dar yra tokių trenerių, turime ir rezultatų. Jiems turime padėti, o ne palikti likimo valiai. 

Šakiuose. Pradėjau nuo lengvosios atletikos, pratybas lankiau iki devintos klasės pas puikų trenerį Vinsą Ulinską. Jis buvo išugdęs daugkartinę Lietuvos čempionę ir rekordininkę ėjikę Sadą Eidikytę-Bukšnienę, ji man buvo didelis pavyzdys. 
 

Buvau universalus: šokinėjau į tolį, stumdžiau rutulį, bėgau trumpas distancijas, varžiausi ėjimo take. Tapau Lietuvos jaunučių sportinio ėjimo čempionu. Kovų menų mane mokė vyresnysis brolis Vytautas. Sportinė karjera prasidėjo nuo džiudžitsu ir kobudo. 
 

1995–1996 m., atlikdamas karinę tarnybą Marijampolės „Geležiniame vilke“, susidomėjau kovine savigyna. Tuo metu kariuomenės vadas buvo pasaulio čempionas Česlovas Jezerskas, jis man ir įteikė pirmąjį čempiono diplomą. Ankstesniais metais sportuodavau, bet nebuvau dalyvavęs jokiose varžybose. 

1997 m. įstojau į Kūno kultūros akademiją. Tuo metu dirbau pasienio policijoje. Reikėjo mokėti už mokslą, todėl teko užsidirbti. Dirbau ir mokiausi. Kai baigiau tris kursus, pradėjau dirbti Šakių vaikų ir jaunimo sporto mokykloje, kuri ilgainiui tapo Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centru. 

Iki šiol čia 17 metų dirbau dziudo treneriu, kol buvau išrinktas į Seimą. Tai buvo mano pirmasis darbas. Mes, broliai, buvome stiprūs, apie mus susibūrė žmonės, kuriuos treniravome. Mindaugas dabar dirba Jurbarko gaisrinėje, turi savo sporto klubą „Pantera“, o Vytautas – Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus kūno kultūros mokytojas, taip pat turi sporto klubą „Ošimas“. Kiti broliai turi savo įmones, nesusijusias su sportu. 

Kai tapau Seimo nariu, pradėtą darbą Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre tęsia mano mokiniai. Viena jų – daugkartinė Lietuvos dziudo čempionatų medalininkė Neringa Gudiškytė-Žebrauskienė, baigusi Lietuvos sporto universitetą. Dauguma mano auklėtinių dirba Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų sistemose. Mes, šakiečiai, rengiame Lietuvos pareigūnus. 

Tų laimėjimų yra ir daugiau. Pačios svariausios mano pergalės – Europos profesionalų čempiono diržas ir pasaulio bušido čempionato bronzos medalis. Visada malonu prisiminti ir 2000 m., kai tapau pirmuoju Lietuvos bušido čempionu. 2002 m. Japonijoje pavyko laimėti stambų mišrių kovos menų turnyrą. 
 

Kai treniravausi kaip profesionalas, salėje praleisdavau po penkias valandas. Kovos menams, ypač bušido, reikalingos visos kovotojo savybės, o ir galvą reikia turėti, bet kurią sekundę būti pasirengusiam priimti sprendimą. Kiekvienas varžovas moka tuos pačius veiksmus, tik vieni juos pritaiko greičiau, o kiti lėčiau. Visą laiką sakau, kad kovos menai – tai imtynių šachmatai. 

Mano sportinė karjera 2007 m. nutrūko, nes patekau į avariją ir vos likau gyvas, buvau operuojamas net penkias valandas. Kurį laiką gydžiausi, po to vėl sugrįžau. Atsisveikinimo kova įvyko 2014 m., tada oficialiai išėjau iš profesionalų sporto. 

Atsirado kitų veiklų, visą laiką dalyvavau įvairiose jaunimo organizacijose, tris kadencijas buvau Šakių rajono savivaldybės tarybos nariu. Rūpinuosi savo įkurtu klubu „Audra“, kurį įsteigiau 1999 metais. 2014 m. įkūriau Lietuvos graplingo federaciją ir jai vadovavau, kol buvau išrinktas į Seimą. 

Jau suburta mūsų komanda, organizuojame varžybas, Europos ir Baltijos šalių čempionatus, populiariname šią sporto šaką. Lietuvoje jau veikia 37 graplingo sekcijos, 2018 m. Lietuvoje norime surengti pasaulio čempionatą. 

Savo malonumui dar mėgėjiškai sportuoju. Iš visų dvikovinių sporto šakų labiausiai patinka dziudo. Mūsų centre treniruojasi apie 70 jaunųjų dziudo entuziastų. Šakiuose kovos menai, kaip ir lengvoji atletika, krepšinis, yra labai populiarūs. Dziudo pasirinko ir mano dukra 17 m. Julija. Ji mokosi Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijoje ir šiemet tapo Lietuvos suaugusiųjų čempione. 

Politikos srityje – taip. Premjeras – taip pat sporto žmogus, buvęs imtynininkas. Su juo mes dar anksčiau buvome pažįstami: susitikdavome per varžybas, pasisveikindavome, persimesdavome vienu kitu žodeliu. 
 

Būnu laimingas, kai galiu pabūti su vaikais ir su jais pasportuoti. Labai mėgstu keliauti. Kai paaugs mažasis sūnelis Jokūbas, kuriam dar nėra nė pusantrų metukų, bandysiu pakeliauti. Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kur mes nesame buvę. Turiu daug draugų užsienyje, norėčiau ir juos aplankyti.