Vandensvydis vienija iki šių dienų

Lietuvos sporto muziejuje Kaune iškilmingai paminėtas Lietuvos vandensvydžio 85-erių jubiliejus, apdovanoti nusipelnę šiai sporto šakai žmonės

 

Lietuvoje pirmieji vandensvydį pradėjo žaisti Klaipėdos „Poseidono“ vyrai, kurie 1931 m. rugpjūčio 9 d. sužaidė pirmąsias rungtynes su dviem komandomis iš Mažosios Lietuvos. 

Nuo tada ir pradėtas rašyti šios sporto šakos metraštis. Ne vienas tų, kurie žaidė vandensvydį, tapo žinomais Lietuvos verslininkais, diplomatais, gydytojais, mokslininkais, istorikais, politikais ir šeštadienio vakarą buvo visi kartu. 

Visą istoriją knygon „Vandensvydis Lietuvoje“ sudėjo žurnalistas Vytautas Žeimantas.

PRISIMINIMAI. Jubiliejinis vakaras buvo dviejų dalių: Sporto muziejuje kalbėta apie jubiliejų, apdovanoti iškilūs vandensvydininkai, treneriai, rėmėjai, o antroji šventės dalis vyko „Bernelių užeigoje“. 
 

Jubiliejines iškilmes pradėjo jau 36-erius metus Lietuvos vandensvydžio federacijos generaliniu sekretoriumi dirbantis Rolandas Vizgirda.  Jis pirmiausia pasidžiaugė, kad taip gausiai susirinko vandensvydžio puoselėtojų: ir senjorų, šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje, ir vidurinės kartos bei dabartinių vandensvydžio entuziastų. 
 

„Man teko prisiliesti ir prie šios sporto šakos pradininkų, su ne vienu jų žaidžiau, ir prie dabartinių vandensvydininkų.  Įspūdžiai yra kuo geriausi. Jauniems žaidėjams yra puikus pavyzdys mūsų veteranai, deja, ne visi ji gali būti šioje salėje ir džiaugtis kartu su mumis“, - kalbėjo R. Vizgirda. 
 

Tylos minute buvo pagerbti tie, kurie iškeliavo anapilin. 

Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentas, buvęs ilgametis bendrovės „Baltic Amadeus“ generalinis direktorius Viktoras Tonkichas stebėjosi, kad salėje mato tiek daug garbaus amžiau žmonių, kuriuos sieja vanduo ir graži sporto šaka – vandensvydis. 
 

APDOVANOJIMAI. Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus patarėjas Aivaras Salamakinas KKSD prizą įteikė jubiliejų švenčiančiai Lietuvos vandensvydžio federacijai (LVF), o padėkas – buvusiems LVF prezidentams Kalikstui Paulauskui (1953-1957 m.), Jonui Liubertui (1989-2001 m.) ir V. Tonkichui (nuo 2007 m. iki šiol).

KKSD padėkos taip pat buvo įteiktos dideliems šios sporto šakos puoselėtojams R.Vizgirdai, Jonui Čirūnui, Bronislovui Putrimui, Vitalijui Alekperliui, Nerijui Papaurėliui, Liudui Putrimui, Evaldui Skyriui, Artūrui ir Rimvydui Šimašiams, Artūrui ir Tomui Vainikoniams, Algirdui Statkevičiui,  Arūnui Radzevičiui, Tadeušui Pašukui ir kitiems.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentė Lilija Vangienė federacijai įteikė LTOK prizą „Citius. Altius. Fortius“, o Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas - Lietuvos olimpinės akademijos medalį. 

LVF padėkos ir specialiai jubiliejui pagaminti medaliai buvo įteikti: Justui Paleckiui, Romai Batūrai, Algimantui Mudėnui, Aleksejui Tonkichui, Anatolijui Asajavičiui, Sergejui Kolokolenkovui, Manfredui Čerikui, Viktoriui Krimeliui, Algirdui Kaltanui,  Arvydui Ulevičiui, Vygintui Šuksteriui, Valerijui Cariovui, Kęstučiui Dūdai, Kęstui Vitkauskui.

LVF jubiliejaus proga sveikino sporto draugija „Žalgiris“.

BENDRAMINČIAI. Buvęs ilgametis LVF prezidentas ir garbės prezidentas (2002 m.),  bendrovės „Paroc“ generalinis direktorius J.Liubertas kalbėjo: „Sakoma, kad vandensvydis – labai negausi sporto šaka, bet, pasižiūrėjus į šitą salę, nepagalvojau, kad mūsų mažai.  Kita mintis kilo: ar gerai, ar blogai, kad tiek daug veteranų ir jaunimo. Šventėje dalyvauja ir mano sūnus Justas, žaidžiantis vandensvydį ir atstovaujantis Elektrėnams, tai tegul jis pasižiūri, kas jo laukia ir kokia jo perspektyva. Tikrai tikiu, kad mūsų jaunimo bus vis daugiau ir daugiau, kad mūsų mėgstama sporto šaka dar ilgai gyvuos. Visiems linkiu geros sveikatos“. 
 

J. Liubertas jubiliejiniame vakare susitiko daug savo bendraminčių, kadangi jis vandensvydį žaidė Vilnius „Delfino“, Kauno „Raudonojo spalio“, Kauno politechnikos ir „Švietimo“ komandose, keturiskart tapo Lietuvos čempionu. Jį treniravo legendiniai treneriai Bronislovas Putrimas ir J. Čirūnas. Porą metų (1975- 1976 m.) J. Liubertas atstovavo Lietuvos rinktinei. 

„Prisiminimai dar ir šiandien gyvi, prieš akis iškyla daugybė rungtynių. Kokios jos bebūtų – draugiškos ar oficialios – visur jaučiau didelę atsakomybę, visus kėlinius žaisdavau atidavęs visas jėgas“, - prisiminė J. Liubertas.

LEGENDOS. Iškilmėse dalyvavo ir du sportininkai – vilnietis Algimantas Mudėnas ir kaunietis Zigmas Ubaševičius, kurie vandensvydį žaidė daugiau kaip 50 metų. 

„Tai – mūsų legendos“, - apie juos sakė vienas geriausių visų laikų Lietuvos vandensvydininkų kaunietis Vitalijus Aleperlis, kuris su mėgstama sporto šaka nesiskiria ir dabar. 

Kokie liko prisiminimai iš aktyvaus sportavimo laikų? – paklausiau Nacionalinio  vėžio instituto krūties ligų chirurgo Algimanto Mudėno. 

Sulaukus 50 metų dar dalyvavau Lietuvos reguliariajame Lietuvos čempionate. Tai buvo 2002-aisiais. 

Tada mūsų komandoje geriausi žaidėjai buvo Algirdas Kaltanas ir Arvydas Ulevičius. Kai atėjo naujoji karta – susibūrė „Baltic Amadeus“ kurį laiką buvau jos kapitonas.  

Treniravausi ir žaidžiau su Nerijumi Papaurėliu, Tadeušu Pašuku, Antolijumi Asajavičiumi. Buvau kairiarankis puolėjas.  

Ypač mėgdavau smūgiuoti iš „maišaties“, kada prie vartų būdavo spūstis ir reikėdavo būti labai akylam.  

Labai įsiminė 1967 m. Lietuvos čempionatas, kai tapome nugalėtojais. Tada buvo tokios taisyklės, kad komandoje su vyrais turėjo būti ir du jauni žaidėjai. Tada mes su Arvydu Ulevičiumi, du 18-mečiai, vienas su kitu gerai susižaidę, patekome į vyrų komandą. Mūsų vartus tada saugojo Justas Paleckis. Tais metas atstovavau Lietuvai ir SSRS tautų spartakiadoje.    

Vandensvydis – mūsų viena šeima, palaikome draugiškus ryšius ir dabar. Susiskambiname, pasimatome, vienas kitam padedame. 

Mano vienas komandos draugų Valdemaras Aukštuolis vandensvydį populiarina netgi Čikagoje. 

Nedaug mūsų žmonių jau liko. Bet tie, kurie gyvi, nuolat susitinkame, bet vis rečiau. 

Kas savaitę einame paplaukioti į Lazdynų baseiną, visi geru žodžiu prisimename savo pirmąjį trenerį Bronislovą Putrimą, kuris buvo ir komandos tėvas, ir motina, ir viršininkas. Jis visur suspėdavo, viską sutvarkydavo, tačiau labai gaila, kad šiandien jo sveikata nelabai gera ir trenerio nėra mūsų šventiniame vakare.

Kaudavomės karštai, iš paskutiniųjų, kartais netgi kraujo pasitaikydavo, spausdavome vienas kitą.  O dabar – geriausi draugai. Prieš porą metų vėl susitikome Lazdynų baseine – vyko draugiškos Vilniaus ir Kauno veteranų rungtynės. 
 

Mes veteranai dar jauni, senti nenorime. Principinis mačas baigėsi lygiosiomis, man pavyko pelnyti du įvarčius.  

Prisižaidėme iki soties, visi neapsakomai pavargome. Mačiau kaip vyresnis už mane istorikas Romas Batūra vos vos išlipo iš vandens. 

Ankstesniais metais mes darydavome įvairiausių kombinacijų, o dabar – greitai plauk ir galingai mesk.  

Daug ką. Pirmiausiai atitraukė nuo blogų įpročių. Nerūkau, sportuoju, mėgstu daug keliauti. 
 

Šiemet su žmona pabuvojau Aliaskoje, pamatėme pasakiškų gamtos vaizdų.  Jau 43 metus darau operacijas. 

Septynerius metus mokiausi Vilniaus universitete, baigiau specializuotą chirurgiją, bet vandensvydžiui visada surasdavau laiko. Kaip ir dabar. 

Nors operacijos sudėtingos, bet, suradęs laisvo laiko, vis skubu į Lazdynų baseiną paplaukioti, kur gerai atsipalaiduoju.