Treniruoti sunkiau nei pačiam žaisti

Legendinis treneris Jonas Čirūnas neabejoja – dabartinė šalies rinktinė įveiktų geriausias ankstesnių laikų Lietuvos vandensvydžio komandas.

Kaunietis Jonas Čirūnas – tikra Lietuvos vandensvydžio legenda: devyniskart Lietuvos čempionas ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas ir treneris, tarptautinės kategorijos (FINA) teisėjas, Maskvos ir Seulo olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų, Pasaulio taurės varžybų teisėjas. Jo vadovaujamas Kauno „Raudonasis Spalis“ net 16 kartų tapo Lietuvos čempionu, „Gaja-Lituanica“ – 11, o „Dainava“ – 1 kartą.

Vandensvydį J. Čirūnas žaidė nuo 13 metų iki 45-erių. Buvo tikras vartų siaubas, beveik nebūdavo rungtynių, kuriose nepasiektų įvarčių. Jis žaidė ir krepšinį, ledo ritulį.

Nuo praėjusių metų J.Čirūnas jau nebedirba. Buvę jo auklėtiniai dabar galvoja, kaip gražiau ir iškilmingiau kitąmet birželio 24 d. pasveikinti savo trenerį su 80 metų jubiliejumi.

Treneri, jeigu žaistų ankstesnė, jūsų vadovaujama Lietuvos vandensvydžio rinktinė, ir šiandienos, kas nugalėtų?

Abi rinktinės tikrai pajėgios. Mes dalyvavome visose SSRS tautų spartakiadose, o 1979 –aisiais užėmėme dešimtąją vietą. Žinant to metų SSRS vandensvydžio komandų meistriškumą, tai tikrai neblogas pasiekimas.

Tačiau nebloga ir šiandienos vandensvydžio rinktinė, vadovaujama Nerijaus Papaurėlio.

Abiejų rinktinių nėra ką lyginti. Dabartinė rinktinė dalyvauja Europos čempionato atrankos turnyre, Europos Sąjungos tautų taurės varžybose, Europos Šiaurės ir Baltijos jūros šalių čempionatuose, apie ką mes
negalėjome nė svajoti, tarptautiniuose turnyruose. Žinoma, nugalėtų dabartinė Lietuvos rinktinė. Sportininkai greičiau plaukia, geriau ginasi.

Kuo paaiškintumėte tai, kad tiek daug metų jūsų vadovaujamos komandos Lietuvoje nežinojo pralaimėjimų?

Labai svarbu suburti gerą kolektyvą, kuriame būtų puikus mikroklimatas. Visą laiką galvodavau, kaip tą padaryti. Ir man sekdavosi. Surasdavau bendraminčių, mus vienijo vandensvydis, todėl ir buvome nenugalimi. Kūno kultūros institutą baigiau kaip plaukimo specialistas, nors jau žaidžiau vandensvydį, pakankamai turėjau žinių, kaip dirbti.

Kus buvo smagiau: pačiam žaisti ar treniruoti komandą?

Žinoma, pačiam žaisti. Pats atsakydavau už save. Treniruoti komandą – sudėtingas procesas. Turi būti ir treneris, ir psichologas, ir pinigų ieškotojas.

Labai didžiavausi savo auklėtiniais, jie buvo tarsi mano vaikai, komandos kumštis.

Ką norėtumėte iš savo komandos išskirti?

Visi buvo puikūs žaidėjai ir žmonės: Viktoras Snieška, Valerijus Cariovas, Egonas Jakimavičius, Vitalijus Alekperlis, Kęstutis Dūda... Manfredas Čerikas visiškai nemokėjo plaukti, o išmoko ir gerai žaidė vandensvydį.

Ar skaudama širdimi palikote vandensvydį?

Labai skaudama, bet metai buvo jau ne tie. Vandensvydis buvo visas mano gyvenimas, jame praleidau pačias gražiausias savo dienas.

Vandensvydžio mano gyvenime dabar labai trūksta, pasiilgstu trenerio darbo. Prieš 10 metų buvau nustumtas nuo savo mėgstamos sporto šakos, nurijau karčią piliulę.

Tiesa, Kauno plaukimo mokykloje dar turėjau keletą valandų, treniravau jaunuosius sportininkus.

Šešerius metus ugdžiau penkiakovininkę Vilmą Juknevičiūtę, kuri tapo pasaulio armijos šalių vicečempione.

Mano daug gabių auklėtinių pasiimdavo kitų sporto šakų treneriai. Su visais savo auklėtiniais palaikau labai glaudžius ryšius.

Jie mane visada pasveikina prieš Kalėdas ir Naujuosius metus. Susitikimai su mokiniais man suteikia ypatingai daug džiaugsmo, tarsi įgaunu naujų jėgų.