„Aš pripratusi trankytis į bortus“

Netrukus 16-metė Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijos moksleivė Anastasija Šeršniova ilgam išvyks į Ukrainą.
 

Paauglė pasirašė profesionalės sutartį su Dnipro „Dneprovskije belki“ moterų ledo ritulio klubu ir tapo antrąja legioniere (po vartininkės iš Moldovos) komandoje.
 

Tai pirmoji profesionali sutartis Lietuvos moterų ledo ritulio istorijoje.
 

Lietuvoje nevyksta jokios moterų pirmenybės ir yra vienintelė komanda „Hockey Girls“ – savotiška šalies rinktinė, į kurios rungtynes susirenka ledo ritulininkės iš visų miestų. Tos rungtynės vyksta retkarčiais ir būna draugiškos. Jokiame oficialiame čempionate „Hockey Girls“ nedalyvauja.
 

„Lietuvoje moterų ledo ritulys atsirado prieš gal 12-14 metų. Šalies rinktinės žaidėjo Pijaus Rulevičiaus mama Elektrėnuose buvo labai užsidegusi ir pradėjusi moterų ledo ritulio judėjimą. Deja, po poros metų jie su visa šeimyna emigravo į Ameriką ir visas projektas taip nugeso. Moterų ledo ritulį iš esmės prikėlė pačios sporto mokyklos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ėmusios kviestis ne vien berniukus, o ir mergaites. Tarp jų atsirado ir iniciatyvių merginų. Dabar visos susigrupavo ir turi merginų komandą „Hockey Girls“, kuri dažnai nuvyksta į kokį turnyrą Latvijoje. Aišku, jos nėra bendraamžės. Šalia ir trisdešimtmetė, ir keturiolikmetė“, - pasakoja asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ prezidentas Petras Nausėda. Asociacija užsiima visais šalies ledo ritulio reikalais nuo tada, kai prieš kelis metus bankrutavo Lietuvos ledo ritulio federacija.
 

„Hockey Girls“ treniruojasi Kaune. „Joms  ten patogiausia suvažiuoti per savaitę kartą ar du. Tik štai trenerė Ramunė Maleckienė šiuo metu motinystės atostogose. O šiaip jos čiuožia ir savo miestuose: kuri su kokiu mėgėjų klubu, kuri kokioje sporto mokykloje.  Gal viena kita ir rungtyniauja mėgėjų varžybose“, - tikino P. Nausėda.
 

Už moterų ledo ritulį atsakinga asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ administratorė Eglė Zemlickienė sako, kad mūsų šalyje viso yra apie 50 mergaičių, merginų, moterų, žaidžiančių ledo ritulį.
 

„Jų amžius yra labai įvairus: nuo penkerių iki trisdešimtpenkerių metų. Jaunesnės – maždaug iki šešiolikos metų – žaidžia berniukų komandose Nacionalinėje vaikų ledo ritulio lygoje, o vyresnės nelabai turi kur žaisti, todėl ir buriasi į visos Lietuvos „Hockey Girls“ komandą. Į ją susirenka nuo 15 iki 30 merginų.  Rungtyniaujame arba su vyrais mėgėjais, arba su latvėmis, dalyvaujame moterų ledo ritulio turnyruose Latvijoje.  Į treniruotes susirenka iš Kauno, Elektrėnų ir Vilniaus. Iš toliau žaidėjos atvyksta nebent į varžybas.“
 

A. Šeršniovos kelias į profesionalųjį sportą prasidėjo nuo šios komandos viešnagės Rygoje, kur viename turnyre „Hockey Girls“ susitiko su „Dneprovskije belki“.
 

„Tada gegužę ten mes su jomis ir susipažinome, susidraugavome Facebooke. Po to ukrainiečiai manęs klausinėjo – kaip sekasi? O lapkritį iš Dnipro klubo man paskambino ir pasiūlė pas juos atvažiuoti“, - pasakojo A. Šeršniova.
 

Pasak merginos, tėvai ilgai galvos nesuko svarstydami, ar išleisti 16-metę dukterį į svečią šalį. Po poros dienų mergina gavo teigiamą jų atsakymą, o kiek vėliau ir asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ sutikimą.
 

Tiesa, prieš penkerius metus, kai Anastasija tik pradėjo lankyti šią, rodos labai berniukišką sporto šaką, jos mama tuo sužavėta nebuvo. Tačiau mergaitė visada turėjo užtarėją – tėvą.
 

„Mama buvo prieš ledo ritulį. Bet po to pamatė, kad šis sportas man labai patinka, kad kai kalbu apie ledo ritulį, man net ima žibėti akys, susitaikė su tuo ir galop jai net ėmė patikti, kad lankau šios sporto šakos treniruotes. O tėtis visada palaikė“, - pasakojo pirmoji Lietuvos ledo ritulininkė-profesionalė. 
 

Todėl dabar į Dniprą dukterį lydės ne mama, o tėvas. „Dabar manęs tėvai paklausė: su kuo aš noriu į Ukrainą važiuoti? Atsakiau: mama, nepyk, bet važiuosiu aš su tėčiu. Nes jis šį reikalą mato kitaip ir dėl to jis man galės padėti daugiau“, - kalbėjo A. Šeršniova.
 

Pats Anastasijos tėvas yra žaidęs ledo ritulį savo malonumui, su draugais - rimtai nesportavo.


 

„Tėtis yra dažnai su manimi čiuožęs pačiūžomis. Vaikystėje jis yra žaidęs ledo ritulį. Bet nėra sportininkas. Tik domisi ledo rituliu. Visada žiūri svarbiausias pasaulines varžybas, seka Lietuvos rinktinės žaidimą“, - kalbėjo A. Šeršniova.
 

Beje, sportuoti Anastasija pradėjo ne nuo ledo ritulio. Iš pradžių lankė dailųjį čiuožimą.
 

„Jį greitai mečiau. Nepatiko. Nes ten buvau viena, visada atsakinga tik pati už save ir daugiau už nieką Kartą per Naujuosius metus man vienas tėčio draugų padovanojo kalendoriuką su ledo ritulio komanda. Tada pusiau juokaudama paskiau: štai ledo ritulį tai lankyčiau. Aišku, po to pamiršau. Bet po septyniolikos dienų jis man skambina ir sako: tavęs laukia ledo ritulio treniruotė. Čiuožti mokėjau, atsisakyti negalėjau. Nutariau pabandyti ir pažiūrėti: ar man tai patiks. Treneris mane labai maloniai sutiko, visa komanda irgi pasitiko draugiškai – atrodė, kad jau esu su jais seniai pažįstama, kad bendrauti su jais – įprastas dalykas“, - prisiminė ledo ritulininkė.
 

Pirmasis A. Šeršniovos treneris buvo Andrejus Šutovas. Jam, o taip pat Eduardui Pavliukovui šešiolikmetė dėkinga už sėkmingą karjeros pradžią. „Jie pastatė mane ant pačiūžų ir įdavė lazdą. Aišku, jie man skirdavo daugiau dėmesio, vis dėlto buvau mergina, ne vaikinas, kurių komandoje aš visus penkerius metus žaidžiau. Užaugus vaikinų ledo ritulyje, man su merginomis, moterimis man yra žaisti daug lengviau“, - kalba Anastasija.
 

E. Zemlickienės nuomone, tai, kad klaipėdietė užaugo berniukų ledo ritulyje buvo vienas veiksnių, padėjusių jai tapti profesionalia sportininke: „Anastasija yra viena geriausių ledo ritulininkių Lietuvoje. O jos sėkmės paslaptis yra ta, kad ji augo treniruodamasi ir žaisdama su vaikinais – tikrai intensyviau negu kitos merginos. Aišku prisidėjo ir tai, kad jie labai atkakliai siekė savo tikslų jau daug metų.“

 

Didžiausi vyrų ir moterų ledo ritulio skirtumai yra tie, kad moteris žaidžia kur kas švelniau nei vyrai, naudoja kur kas mažiau fizinės jėgos.
 

„Moterų ledo ritulyje negalima žaisti į kūną. O tai man yra labai sunkus dalykas. Kitoms merginoms – vilnietėms, kaunietėms – galbūt yra gerai, jos nežaidusios vaikinų komandose, o aš pripratusi prie trankymųsi į bortus, labai stiprių smūgių, metimų“, - prisipažino A. Šeršniova.
 

Vaikinų komandoje ji žaidžia gynyboje, moterų – puolime.
 

Be žaidimo, ledo ritulio profesionalei dar teks ir mokytis, baigti gimnaziją.
 

„Kalbėjomės su mano mokyklos direktore. Sutarėme, kad tuo metu, kai būsiu Klaipėdoje, vaikščiosiu į mokyklą, kai būsiu Ukrainoje, mokysiuosi nuotoliniu būdu, internetu“, - ir ši problema nesutrukdė Anastasijai siekti savo tikslo, įgyvendinti jau nuo seno turėtą svajonę.
 

„Juk  mano svajonė tokia ir buvo - išbandyti save, išvažiuoti pažaisti ledo ritulį kažkur į kitą šalį, ten, kur jis geriau išsivystęs“, - sako A. Šeršniova.

Klaipėdietė dar lanko ir muzikos mokyklą, groja gitara ir fortepijonu. 

 

Pirmoji ledo ritulininkė profesionalė į šalies moterų ledo ritulio ateitį žiūri pakankamai optimistiškai. Ji tikina, nesanti vienintelė perspektyvi žaidėja Lietuvoje.
 

„Yra viena jaunesnė mergaitė, taip pat klaipėdietė, tų pačių trenerių auklėtinė Klara Miuler. Jos potencialas – labai didelis. Kai aš žiūrių į ją, matau save mažiukę. Klarai dabar 12 metų. Aš manau, kad ji bus antra ledo ritulio profesionalė Lietuvoje. Jau dabar „Dneprovskije Belki“ sakė, kad negali jos priimti tik dėl amžiaus“, - kalbėjo A. Šeršniova.
 

Pasaulio moterų ledo ritulio čempionatas yra žaidžiamas penkiuose divizionuose. Tam, kad patektum į silpniausiąjį, dar reikia pereiti atrankos turnyrą. Lietuvos rinktinė joje niekada nėra dalyvavusi.
 

A. Šeršniova mano, kad lietuvės galėtų pakovoti su varžovėmis iš žemesnių divizionų. Jai tai patiktų. „Taip, mes iš karto į aukščiausią divizioną nepatektume, bet vis vien būtų labai puiku. Būtų kitas judesys, kita patirtis. Ir komanda susirinktų. Dvi vartininkės ir daugiau nei 15 aikštės žaidėjų. Manau, tai būtų visai realu“, - įsitikinusi pirmoji Lietuvos ledo ritulio profesionalė.
 

Beje, ir ši jos svajonė gali išsipildyti. Anot E. Zemlickienės, apie dalyvavimą pasaulio pirmenybėse yra rimtai galvojama. „Tiesa, reikia kažkiek palaukti. Kelerius metus, kol paaugs ta ledo ritulininkių karta, kurioms dabar po 12-13 metų“, - žada asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ administratorė.