| Lina Daugėlaitė | 2017 m. sausio 20 d. 08:42 |
Adrenalino šaltinis – varžybos
60-metė vilnietė Rūta Stanevičienė orientavimosi varžybose pergalių siekia bėgte, važiuodama kalnų dviračiu arba šliuoždama slidėmis.
Beveik pusę amžiaus orientavimosi sportu užsiimanti vilnietė Rūta Stanevičienė sulaukė savo triumfo valandos – ji tapo sostinės Metų sporto veterane.
Toks pripažinimas, šypsosi šešiasdešimtmetė, jai netikėtas: „Tai, žinoma, labai didelė garbė ir, manau, taip parodytas dėmesys mūsų orentavimosi sportui“.
Garbinga nominacija R.Stanevičienei skirta už tai, kad pasaulio meistrų orientavimosi kalnų dviračiais čempionate Kaune iškovojo tris aukso medalius – nugalėjo W 60 grupės sprinto, vidutinės ir ilgos trasos varžybose.
Jai tai buvo ketvirtasis toks pasaulio čempionatas. Sava aplinka vilnietei padėjo triumfuoti. Iki tol ji teturėjo vienintelį medalį iš pasaulio pirmenybių – bronzos, kurį laimėjo su moterų estafetės ekipa. Asmeninėse varžybose R.Stanevičienei užkopti ant garbės pakylos nepavykdavo, nors ir būdavo visai šalia jos: „Iki tol geriausia vieta buvo ketvirta – čempionate Lenkijoje galėjau bronzą laimėti, bet nepasisekė“. Lietuvoje savo amžiaus grupėse R.Stanevičienė triumfavo ne kartą – ji yra tapusi Lietuvos čempione bėgdama, trasą įveikdama slidėmis ir kalnų dviračiais.
„Seniausiai orientavimosi sportu užsiimu bėgiodama. Prieš septynerius metus pabandžiau kalnų dviračiais, man labai patiko. Be to, tuo metu buvau patyrusi traumą, negalėjau bėgioti, tad vieną sezoną beveik vien dviračiais važinėjau“, - šiandien kalnų dviračiai, kaip pati sako, ją „užveda“ labiausiai, nes ši orientavimosi sporto būdas dar nepabodęs. Tačiau kalnų dviračiais varžybų rengiama mažiau, tad kai jų nebūna, R.Stanevičienė maunasi bėgimo batelius. Žiema gi išsitraukia ir slides.
Varžybos šešiasdešimtmetei – itin svarbios. Tai – adrenalino šaltinis: „Be varžybų visai kitas bėgiojimas – turi prisiversti. O kai varžybos, tada gali atiduoti save visą. Daug adrenalino“.
Orientavimosi sportas šešiasdešimtmetei moteriai tapo gyvenimo būdu. Varžybos vyksta savaitgaliais, tad mažiausia du kartus per savaitę ji sportuoja. „Būna, kad ir keturias dienas“, - šypsosi R.Stanevičienė. Ji suskaičiavo, kad su šiuo sporto nesiskiria jau 48 metus, nuo tada, kai į 22-ąją vidurinę mokyklą atėjo jaunuoliai iš Antano Vienuolio mokyklos ir pradėjo rengti treniruotes. Vėliau ji treniravosi studijuodama tuometėje Žemės ūkio akademijoje Kaune pas trenerį Romualdą Šileiką, sportavo dirbdama. „Mūsų sportas nepakartojamas tuo, kad kaskart vis kažkas naujo. Varžybos vyksta vis kitose vietovėse, gamtoje, trasos niekada nebūna vienodos – vietovė kita, punktai kiti, kilometrai kiti – viskas kitaip. Ir jėgų šis sportas reikalauja, ir pasiruošimo, ir susikaupimo“, - kuo ją patraukė orientavinosi sportas pasakoja moteris.
Amžius orientacininkams taip pat neriba. Patyrusi orientacininkė pasakoja, kad dabar varžybose dalyvauja jau 3-4 metų vaikai, kuriems padaromos specialios trasos. Tuo tarpu pasaulio pirmenybėse ji sutiko ir 95-erių metų vyrų, kurie vis dar aktyviai tebesportuoja.
Net ir atostogas moteris derina su sportu. Kartu su bendraminčiais iš orientavimosi klubo „Labirintas“ nusprendžia į kokią šalį ir kokias varžybas tais metais užsienyje vyks: „Pasirenkame kokią nors šalį, pvz., šiemet buvome Švedijoje, praeitais metais – Italijoje, daugiadienes 5-6 dienų varžybas. Kartu paatostogauji gamtoje, pamatai šalį, be varžybų dar gali pasivažinėti pasižiūrėti įžymybių. Anksčiau stengdavomės pasirinkti tokią šalį, kur dar nebūdavome buvę, o dabar, kai jau praktiškai visur buvę, žiūrime, kad būtų geros varžybos, kad gera vietovė, įdomi“.
Moteris jau žino, kur norėtų vykti šiemet – jos mintyse ir planuose Prancūzijoje, Naujajame Orleane, vyksiančios pasaulio pirmenybės.
Toks pripažinimas, šypsosi šešiasdešimtmetė, jai netikėtas: „Tai, žinoma, labai didelė garbė ir, manau, taip parodytas dėmesys mūsų orentavimosi sportui“.
Garbinga nominacija R.Stanevičienei skirta už tai, kad pasaulio meistrų orientavimosi kalnų dviračiais čempionate Kaune iškovojo tris aukso medalius – nugalėjo W 60 grupės sprinto, vidutinės ir ilgos trasos varžybose.
Jai tai buvo ketvirtasis toks pasaulio čempionatas. Sava aplinka vilnietei padėjo triumfuoti. Iki tol ji teturėjo vienintelį medalį iš pasaulio pirmenybių – bronzos, kurį laimėjo su moterų estafetės ekipa. Asmeninėse varžybose R.Stanevičienei užkopti ant garbės pakylos nepavykdavo, nors ir būdavo visai šalia jos: „Iki tol geriausia vieta buvo ketvirta – čempionate Lenkijoje galėjau bronzą laimėti, bet nepasisekė“. Lietuvoje savo amžiaus grupėse R.Stanevičienė triumfavo ne kartą – ji yra tapusi Lietuvos čempione bėgdama, trasą įveikdama slidėmis ir kalnų dviračiais.
„Seniausiai orientavimosi sportu užsiimu bėgiodama. Prieš septynerius metus pabandžiau kalnų dviračiais, man labai patiko. Be to, tuo metu buvau patyrusi traumą, negalėjau bėgioti, tad vieną sezoną beveik vien dviračiais važinėjau“, - šiandien kalnų dviračiai, kaip pati sako, ją „užveda“ labiausiai, nes ši orientavimosi sporto būdas dar nepabodęs. Tačiau kalnų dviračiais varžybų rengiama mažiau, tad kai jų nebūna, R.Stanevičienė maunasi bėgimo batelius. Žiema gi išsitraukia ir slides.
Varžybos šešiasdešimtmetei – itin svarbios. Tai – adrenalino šaltinis: „Be varžybų visai kitas bėgiojimas – turi prisiversti. O kai varžybos, tada gali atiduoti save visą. Daug adrenalino“.
Orientavimosi sportas šešiasdešimtmetei moteriai tapo gyvenimo būdu. Varžybos vyksta savaitgaliais, tad mažiausia du kartus per savaitę ji sportuoja. „Būna, kad ir keturias dienas“, - šypsosi R.Stanevičienė. Ji suskaičiavo, kad su šiuo sporto nesiskiria jau 48 metus, nuo tada, kai į 22-ąją vidurinę mokyklą atėjo jaunuoliai iš Antano Vienuolio mokyklos ir pradėjo rengti treniruotes. Vėliau ji treniravosi studijuodama tuometėje Žemės ūkio akademijoje Kaune pas trenerį Romualdą Šileiką, sportavo dirbdama. „Mūsų sportas nepakartojamas tuo, kad kaskart vis kažkas naujo. Varžybos vyksta vis kitose vietovėse, gamtoje, trasos niekada nebūna vienodos – vietovė kita, punktai kiti, kilometrai kiti – viskas kitaip. Ir jėgų šis sportas reikalauja, ir pasiruošimo, ir susikaupimo“, - kuo ją patraukė orientavinosi sportas pasakoja moteris.
Amžius orientacininkams taip pat neriba. Patyrusi orientacininkė pasakoja, kad dabar varžybose dalyvauja jau 3-4 metų vaikai, kuriems padaromos specialios trasos. Tuo tarpu pasaulio pirmenybėse ji sutiko ir 95-erių metų vyrų, kurie vis dar aktyviai tebesportuoja.
Net ir atostogas moteris derina su sportu. Kartu su bendraminčiais iš orientavimosi klubo „Labirintas“ nusprendžia į kokią šalį ir kokias varžybas tais metais užsienyje vyks: „Pasirenkame kokią nors šalį, pvz., šiemet buvome Švedijoje, praeitais metais – Italijoje, daugiadienes 5-6 dienų varžybas. Kartu paatostogauji gamtoje, pamatai šalį, be varžybų dar gali pasivažinėti pasižiūrėti įžymybių. Anksčiau stengdavomės pasirinkti tokią šalį, kur dar nebūdavome buvę, o dabar, kai jau praktiškai visur buvę, žiūrime, kad būtų geros varžybos, kad gera vietovė, įdomi“.
Moteris jau žino, kur norėtų vykti šiemet – jos mintyse ir planuose Prancūzijoje, Naujajame Orleane, vyksiančios pasaulio pirmenybės.