Du geriausius jaunuosius 2016 m. Lietuvos ėjikus išugdęs mokytojas R.Kaselis ėjimu užkrėtė ir visus keturis savo vaikus, ir gimnazistus.
Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas Robertas Kaselis gimė ir augo Ukmergėje. Čia 1972-aisiais prasidėjo jo draugystė su sportiniu ėjimu. Treniravosi pas trenerį Algimantą Šlepiką. Studijuodamas Kūno kultūros institute, ne kartą tapo Lietuvos čempionatų prizininku. Pateko į Lietuvos rinktinę ir 1979-aisiais per SSRS tautų spartakiadą 20 km distancijoje įvykdė sporto meistro normatyvą
Tada ėjimo takelyje jis lenktyniaudavo su to meto Lietuvos sportinio ėjimo lyderiu Valdu Kazlausku, greitakoju Aloyzu Bliūdžiumi.
Kai R. Kaselis baigė Kūno kultūros institutą, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Krakes ir dabar jau 35 metus čia mokytojauja. Šiuo mtus jis yra Mikalojaus Katkaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas-metodininkas.
„Laisvalaikiu pradėjau treniruoti ėjikus, ši jaunystėje pamilta sporto šaka man tarsi žvejyba, medžioklė, pomėgis. Mano pėdomis pasekė visi keturi vaikai: dukros Rita, kuri atstovavo Lietuvai ir dalyvavo dviejuose Europos jaunių čempionatuose, ir Ieva bei sūnūs Paulius ir Vytautas“, - sako R. Kaselis.
Dabar jie jau nebesportuoja: Ieva baigė Kauno meno mokyklą ir paniro į meno pasaulį, Paulius kurį laiką dirbo Kūno kultūros ir sporto departamente, o po to, laimėjęs konkursą, tapo bendrovės „Jonavos grūdai“ generaliniu direktoriumi, Vytautas darbuojasi jų šeimos kaimo turizmo versle, o Rita yra motinystės atostogose.
„Ėjime likau tik aš vienas. Kai vaikai suvažiuoja į Krakes, už stalo vakarienei susėda 10-12 žmonių“, - sako ėjikų ugdytojas.
Kaip sekasi mokytojauti?
Darbas labai patinka, esu jam atsidavęs. Mūsų gimnazija nedidelė, mokosi 300 gimnazistų.
Stengiuosi, kad jie augtų sveiki, gerai užsigrūdintų per kūno kultūros pamokas. Su manim kūno kultūros mokytoju dirba ir Romualdas Varnas, kuris gimnazijoje atsakingas už žaidimų komandas.
Dar ne taip senai mūsų gimnazijoje mokėsi netoli 500 mokinių, bet net 150 jų su tėvais išvyko į užsienį. Kol kas turime gimnaziją, bet bijau, kad ji netaptų progimnazija.
Per kūno kultūros pamokas atrenku gabius vaikus, kuriuos pakviečiu lankyti sportinio ėjimo pratybas. Dar dirbu ir antraeilėse pareigose Kėdainių sporto centre, nuolat turiu 10-17 jaunųjų ėjikų grupelę.
Ar tokiame nedideliame miestelyje, kaip Krakės, sunku prikalbinti vaikus lankyti sportinio ėjimo pratybas?
Krakės – iš tiesų nedidelis miestelis, jame – vos 1000 gyventojų. Treniruoti vaikų atvažiuoja Kėdainių sporto centro futbolo, krepšinio treneriai. Tačiau vaikai renkasi ir sportinį ėjimą. Net ir negalėčiau pasakyti, kiek per savo karjerą esu išugdęs ėjikų. Tikrai apie 150.

Pradėjai dirbti kartu su Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentu alytiškiu Kastyčiu Paviloniu, kada užsimezgė judviejų bendradarbiavimas?
Gal prieš kokius šešerius metus. Gailiuosi, kad ji anksčiau neužsimezgė. LSĖA prezidentas mums labai daug padeda, nuperka sportinės aprangos, batelių, rūpinasi kelionėmis į varžybas.
Su sportininkais ir aš pabuvojau Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Švedijoje. Pasisemiu patirties, pasižiūriu gero lygio varžybų.
Dabar mano auklėtiniai vienuoliktokė Austėja Kavaliauskaitė, aštuntokas Arnoldas Liutinskis ir devintokas Arminas Rudenka mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje.
Sportuoja ir A. Liutinskio brolis Daumantas, kuris parėjusiais metais per pirmąjį Europos jaunių lengvosios atletikos čempionatą Tbilisyje užėmė septintą vietą, A. Kavaliauskaitė - 11-ą.
Daumantas pernai Kolumbijoje dalyvavo pasaulio jaunių čempionate. Austėja pernai tapo Baltijos jūros šalių žaidynių Vokietijoje čempione.
Labai gaila, kad sušlubavo Daumanto sveikata ir jis dabar grįžo į Krakes, jo tolesnė sportinė karjera neaiški. Šį sportininką laikyčiau geriausiu visų laikų Krakių ėjiku.
Koks tavo pagrindinis tikslas, dirbant treneriu?
Nėra kario, kuris nenori būti generolu. Be galo smagu, kad jaunimas renkasi sportinį ėjimą, siekia kuo geresnių rezultatų.
Labai norėčiau, kad nors vienas mano auklėtinis atstovautų Lietuvai paties aukščiausio lygio varžybose.